Matas Slančiauskas

Gimė bežemio amatininko šeimoje. 1855 m. tėvas pradėjo mokyti iš lenkiško elementoriaus, vėliau mokėsi Rudiškių špitolėje pas vargonininką. Čia pramoko ne tik vargonuoti bei pažinti gaidas, bet ir lietuviškai skaityti. 1857 m. įstojo į Joniškio parapinę mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuviškai.

Sulaukęs 16 metų, pramoko siuvėjo amato. Būdamas siuvėju, aplankydavo nemaža žmonių, kartu ir jų vaikus pamokydavo lietuviško rašto. Nuo 1866 m. pradėjo užrašinėti išgirstus pasakojimus, nutikimus, nuo 1874 m. bandė ir pats kurti eiles, daineles, „pasakas“. Kartais pasakojamąją tautosaką pats sueiliuodavo. Jo eiliuotų mįslių, poezijos 1884–1886 m. paskelbta „Aušros” lietuviškuose kalendoriuose.

1876 m. vedė Barborą Čepulytę, šeimoje augo keturios dukros: Kristina, Jadvyga, Elžbieta ir Anelė, du sūnūs anksti mirė. Vargoninkavo Žarėnuose – Latveliuose, Šiupyliuose ir kitur. Prenumeravo Mažojoje Lietuvoje gotišku šriftu leidžiamą laikraštį „Konservatyvų draugystės laiškas“.

Pasirodžius „Aušrai“ 1883 m. organizavo jos platinimą, pradėjo laikraščiui siuntinėti korespondencijų, savo kūrinėlių. Pats spaudos iš Prūsijos nenešė, jos įsigydavo iš kuršėniškio Stanislovo Rupšio bei kitų knygnešių. Nuo 1889 m. naudojosi Jurgio Bielinio paslaugomis. Apie 1885 m. pradėjo leisti hektografuotą laikraštėlį „Dainų nešėjas”. Šį leidinėlį noriai skaitė Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkių jaunimas. Pirmojo numerio buvo išleista 200 egz. Pasirodžius antrajam numeriui, uriadnikas pareikalavo nutraukti laikraštėlio leidybą.

1889 m. susipažino su gimnazistu, būsimuoju kalbininku Jonu Jablonskiu, o dar anksčiau – su Liudu Vaineikiu, kuris atostogas leisdavo gimtajame Svirplių kaime ir kvietė rinkti tautosaką, patardavo, kaip ją užrašinėti, kam įteikti. 1889 m. gegužės 1 d. kartu su Jonu Trumpuliu, vargonininku Augustinu Baranausku, Aleksandru Ratkum, įkūrė draugiją „Atgaja“. Buvo faktiškas šios draugijos vadovas. Parašė jos statutą, kurį dar pataisė L. Vaineikis. Be savo pagrindinio uždavinio – tautosakos rinkimo, draugija rūpinosi ir draudžiamos spaudos platinimu, turėjo bibliotekėlę. 1890 m. išėjo antroji draugijos narių dainų knyga „Daines del berniuku ir mergeliu”, kurioje buvo išspausdinta ir M. Slančiausko eilių.

1891 m. mirė žmona. 1892 m. pradėjo susirašinėti su Jonu Basanavičiumi, siuntinėjo jam savo bei kitų atgajiečių surinktą tautosaką, buvo pažįstamas su Kaziu Griniumi, Juozu Miliausku – Miglovara, Jonu Šliūpu, kunigu Juozu Tumu -Vaižgantu ir kitais inteligentais.

„Atgajos” draugiją žandarai susekė atsitiktinai. 1895 m. balandžio 26 d. įkliuvus Kuršėnų knygnešiui Stanislovui Rupšiui, darydami kratą šio žymaus knygnešio namuose, žandarai tarp kitų popierių rado Valerijos Vaineikytės iš Svirplių kaimo laišką. Todėl 1895 m. birželio 4 d. buvo krečiama Vaineikių sodyba. Studento Liudo Vaineikio lagamine ir pintinėje žandarai rado A. Baranausko, J. Trumpulio ir kitų rankraščių, laiškų, „Atgajos” įstatus. 1895 m. liepos 18 d. per kratą M. Slančiausko namuose žandarai rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašytų Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko ir kt. laiškų, „Atgajos“ statutą, kalendorių ir dainų knygelių. Nuo 1895 m. rugsėjo 5 d. paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. Jame išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų, caro 1896 m. rugpjūčio 31 d. paliepimu 3 metams ištremtas į Rygą.

Grįžęs namo nenustojo platinti draudžiamos spaudos ir rinkti tautosakos. Daug rašė periodinei spaudai. Vien per 1890–1905 m. užrašė 633 „visokius niektikius ir burtus“, 1903 m. sudarė žodynėlį, kuriame surašyti keli šimtai žymių vardų ir tarptautinių žodžių su lietuviškais atitikmenimis. Jam padėjo Steponas Strazdas, atostogaujantys studentai ir kiti apylinkių gyventojai.

1899 m. vedė Oną Zalogytę ir apsigyveno jos tėviškėje Reibinių kaime. 1904 m. už draudžiamos spaudos platinimą persekiojamas žandarų slapstėsi miške. 1905–1907 m. revoliucijos pakilimo laikotarpiu kūrė eiles, kviečiančias darbo žmones vienytis ir kovoti už laisvę. 1907 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos mokslo draugija M. Slančiauską išrinko nariu bendradarbiu. 1908–1909 m. rinko tautosaką Joniškio apylinkėse. 1921 m. parašė autobiografiją. 1923 m. surinkta tautosaka išleista J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, tęstiniuose leidiniuose.

1900–1905 m. nemaža jo straipsnių išspausdinta laikraščiuose „Skardas“, „Žarija“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Lietuvos ūkininkas“. ^[1]

• Šiaurės Lietuvos pasakos, 1974 m.
• Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, 1975 m.

• M. Slančiausko pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje.
• Jo vardu pavadinta Joniškio Mato Slančiausko gimnazija
• Kapas, kuriame palaidotas Matas Slančiauskas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą.

Šiauliečio kraštotyrininko entuziasto B. Vengrio pastangomis apleista sodyba „Pergalės” kolūkio lėšomis buvo suremontuota. Namo viduje Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Olga Seliugina parengė laikiną ekspoziciją. 1989 m. gegužės 13 d. įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas. Jame, be kitų garbių svečių, dalyvavo ir žymus Lietuvos mitologas, etnografas Norbertas Vėlius. 1998 m. Joniškio rajono savivaldybės mero potvarkiu Mato Slančiausko muziejus perduotas Joniškio istorijos ir kultūros muziejui. 1999 m., minint „Atgajos” 110 m. sukaktį, atnaujinta ekspozicija. Joje eksponuojama M. Slančiausko ir švietėjiškos „Atgajos” draugijos veiklos istorija.

Menininko Jaro Ramūno muzikos albumas „Apsakyms apė pradžią ir galą pasaulės“ yra sukurtas pagal Mato Slačiausko surinktus tautosakos tekstus. (http://www.jaras.lt/109.php)

• Mato Slančiausko Pasaka Archyvuota kopija 2005-02-27 iš Wayback Machine projekto.
• Mato Slančiausko Muziejus
• Joniškio Mato Slančiausko gimnazija