Klavikordas

Klavikordo korpusas - medinė pailga stačiakampė dėžė.^[1] Virš rezonansinės plokštės statmenai klavišams ištemptos stygos. Klavišų galuose įtaisytos žalvario plokštelės, liežuvėliai, vadinami tangentais. Paspaudus klavišą tangentas iš apačios užgauna stygą ir prie jos prisispaudęs padalija stygą į skambančią ir neskambančią dalį.

Klavikordai būna surištieji ir laisvieji. Surištųjų klavikordų vienai stygai priklausė 5, vėliau 2-3 klavišai, kurių tangentai stygą liesdavo skirtingose vietose. Kiekvienas laisvųjų klavikordų klavišas turėjo savo stygą. Klavikordo diapazonas iki 5 oktavų (F-P), jo garsai silpni, švelnūs ir išraiškingi, greit nutyla.

Klavikordas atsirado iš monochordo. Europoje paplito nuo XV a. kaip namų muzikavimo instrumentas. Pirmąjį laisvąjį klavikordą 1700 m. padirbo J. W. Gruenebergas iš Brandenburgo. Klavikordai buvo įvairaus dydžio: nuo oktavinio (klavikordas biblija) iki 5 oktavų garsyno (korpusas 1,5 m ilgio). Ankstyvieji klavikordai skambinant būdavo pasidėdami ant stalo arba ant kelių, vėlesni jau turėjo 4 kojas. Kai kurie meistrai dirbo klavikordus su pedalu ir 2 manualais, skirtus vargonininkų pratyboms namuose. Silpnam garsui sustiprinti buvo vartojami 2-4 stygų chorai. XIX a. pr. klavikordą pakeitė fortepijonas.

Lietuvoje klavikordas buvo vartojamas nuo XVI a. kunigaikščių rūmuose. 1408 m. Vokiečių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas Vytauto žmonai Onai pasiuntė klavikordą ir vargonus. Klavikordas Lietuvoje plačiau paplito XVIII a. II pusėje.