Gajus Julijus Cezaris
| Gajus Julijus Cezaris | |
|---|---|
| Romos respublikos vadovas | |
| |
| Gajus Julijus Cezaris | |
| Gimė | 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. Roma |
| Mirė | 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Roma |
| Tėvai | Gajus Julijus Cezaris Vyresnysis, Aurelija Kota |
| Sutuoktinis (-ė) | 1) Kornelija Cinila 2) Pompeja Sula 3) Kalpurnija Pizonis |
| Vaikai | Julija Cezaris, Ptolomėjus XV (žinomas kaip Cezarionas), Oktavianas Augustas (įsūnytas) |
| Romos respublikos vadovas | |
| Veikla | Romos respublikos valstybės veikėjas, karvedys. |
 Vikiteka |
Gajus Julijus Cezaris |
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas, kilęs iš patricijų Julijų giminės.[1][2]
Per galų karus užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. Gajus Julijus Cezaris turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu. Kartu su Gnėjumi Pompėjumi pradėjo romėnų visuomenės ir valstybės reformą, kuri jau po jo mirties lėmė Romos imperijos susiformavimą.
Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su savo priešininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanus naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos.
Valdymas
redaguoti61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdomas sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Lemiamas mūšis įvyko ties Farsalu. Po Farsalo mūšio nusivijo Pompėjų į Egiptą, kur padėjo soste įsitvirtinti Kleopatrai VII, o jos 47 m. pr. m. e. gimusį sūnų Ptolemėjų XV Cezarioną pripažino savo sūnumi.[3] Iš Egipto Julijus Cezaris patraukė į Mažąją Aziją, kur nugalėjo Mitridato VI sūnų ir Pompėjo rėmėją Farnaką II prie Zelos.[4]
Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika ir Cezaris atsisakė Marko Antonijaus pasiūlymo karūnuotis[5], Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių - metai turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena.[6] Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.
Palikimas
redaguotiPo Juliaus Cezario mirties Romos forume buvo pastatyta Cezario šventykla. Cezario asmenybės kultą pradėjo Romos imperatorius Augustas. Vėliau dauguma valdovų domėjosi Juliaus Cezario historiografija - tarp jų Napoleonas III, pradėjęs, tačiau nepabaigęs rašyti mokslinio darbo apie Cezarį. Taip pat rimtai domėjosi Karolis VIII Maloningasis, Imperatorius Karolis V, Suleimanas Didysis, Henrikas IV Burbonas ir Liudvikas XIII (išvertęs komentarus į prancūzų kalbą).
Julius Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Cezarizmui būdingas stiprus charizmatiškas lyderis, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas, prievarta įvedama socialinė tvarka ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo.[7] Kai kurios istorinės asmenybės, tokios kaip Napoleonas Bonapartas ir Benitas Musolinis, save laikė cezaristais.[8][9] Napoleoną domino ne tik Cezario karinė karjera, tačiau ir jo santykis su plačiosiomis masėmis, t. y., tai, ką galima vadinti populizmu.[10]
Gerai žinomos Juliaus Cezario frazės, paprastai cituojamos lotynų kalba: „Veni, vidi, vici“ ir „Et tu, Brute?“.
Literatūros kūriniai
redaguotiCezaris buvo laikomas vienu geriausių oratoriumi ir prozos autoriumi lotynų kalba. Išliko tik Cezario karų aptarimai.
Atsiminimai
redaguoti- Commentarii de Bello Gallico (Galų karo užrašai) – septynios knygos, kurios aprašo vieną iš jo kampanijų į galų ir pietinę Britaniją, 50 m. pr. m. e.
- Commentarii de Bello Civili (Pilietinio karo užrašai) – pilietinio karo įvykiai iš Cezario perspektyvos.
Kiti darbai istoriškai priskiriami Cezariui, bet yra abejojama dėl jų autoriaus:
- De Bello Alexandrino (Aleksandrijos karas), kampanija į Aleksandriją,
- De Bello Africo (Afrikos karas), kampanijos į Šiaurės Afriką,
- De Bello Hispaniensi (Ispanijos karas), kampanijos į Pirėnų pusiasalį.
Darbas Commentarii de Bello Gallico tradiciškai yra studijuojamas pirmųjų arba antrųjų metų lotynų kalbos studentų, dėl aiškaus jo lotynų kalbos stiliaus.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Pilnas vardas po 42 m. pr. m. e., Gaius Iulius Caesar Divus (Lotyniškai: GAIVS IVLIVS CAESAR) (įrašuose IMP•C•IVLIVS•CAESAR•DIVVS). Taip pat, įrašuose, Gaius Iulius Gaii Filius Gaii Nepos Caesar
- ↑ Blackburn, B and Holford-Strevens, L. (1999 corrected 2003). The Oxford Companion to the Year. Oxford University Press. p. 671
- ↑ Cezar, Julius. In: Margaret R. Bunson Encyclopedia of Ancien Egypt. Facts on File, 2002. P.96.
- ↑ James Allan Evans (ed.) Arts and humanities through the Eras. Ancient Greece and Rome 1200 B.C.E.-476 C.E. Detroit: Thomson Gale, 2004. ISBN 0-7876-9384-7. P. 28.
- ↑ Cezar, Julius. In: Margaret R. Bunson Encyclopedia of Ancien Egypt. Facts on File, 2002. P.96.
- ↑ James Allan Evans (ed.) Arts and humanities through the Eras. Ancient Greece and Rome 1200 B.C.E.-476 C.E. Detroit: Thomson Gale, 2004. ISBN 0-7876-9384-7. P. 28.
- ↑ Caesarism, Charisma, and Fate: Historical Sources and Modern Resonances in the Work of Max Weber. Transaction Publishers. 2008. p. 34.
- ↑ Brown, Howard G. (2007-06-29). „Napoleon Bonaparte, Political Prodigy“. History Compass. Wiley. 5 (4): 1382–1398. doi:10.1111/j.1478-0542.2007.00451.x. ISSN 1478-0542.
- ↑ Hartfield, James (2012-09-28). Unpatriotic History of the Second World War. John Hunt Publishing. p. 77. ISBN 9781780993799. Suarchyvuota iš originalo 2019-12-28. Nuoroda tikrinta 2019-08-20.
- ↑ Canfora, pp. 12–13
Nuorodos
redaguoti| Šis straipsnis apie senovės Romą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |