Atlanto vandenynas

Atlanto vandenynas yra gana jaunas, jam ne daugiau kaip 250 mln. metų. Jis susidarė skiriantis Laurazijai šiaurėje ir Gondvanai pietuose.

Atlanto vandenynas nutįsęs iš šiaurės į pietus ir išsidėstęs „S“ raidės forma. Šiauriniame pusrutulyje jis driekiasi tarp Europos ir Šiaurės Amerikos, pietiniame – tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Pietuose ribojasi su Pietų vandenynu, šiaurėje – su Arkties vandenynu. Dalinamas į Šiaurės Atlantą ir Pietų Atlantą (sąlyginė riba – pusiaujas).

Vandenynas su gretimomis jūromis užima apie 106 400 000 km², o be jūrų – 82 400 000 km². Vandenyno tūris – apie 323 600 000 km³ (354 700 000 km³ su jūromis). Vidutinis gylis yra mažesnis už Ramiojo ir Indijos vandenynų gylį ir siekia 3926 m., o jei įskaičiuoti visas jūras – 3332 m. Giliausia vieta siekia 8742 metrų (Puerto Riko įduba). Plačiausia vandenyno vieta yra tarp Senegalo ir Meksikos įlankos – 9000 km, siauriausia – tarp Norvegijos ir Grenlandijos (1500 km).

Šiauriniame pusrutulyje kranto linija smarkiai raižyta, čia yra praktiškai visos Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Juodoji, Baltijos, Šiaurės, Karibų), bei didžiosios įlankos (Gvinėjos, Biskajos, Meksikos ir kt.), giliai įsiterpiančios į žemynus. Pietinės dalies krantai mažai vingiuoti, be ryškesnių įlankų, tik Antarktidos pakrantėje yra keletas jūrų (Vedelio, Skoto, Lazarevo).

 

Bendras Atlanto vandenyno salų plotas siekia 1,07 mln. km². Dauguma salų išsidėstę arti žemynų ir yra žemyninės kilmės – Britų salos, Niufaundlandas, Didžiosios Antilų salos, Folklando salos, Žaliojo Kyšulio salos, Kanarų salos, San Tomė ir Prinsipė. Vulkaninių salų nedaug, jos užima palyginti nedidelį plotą – Islandija, Azorai, Tristanas da Kunja, Šv. Elenos sala ir kt. Vest Indijoje yra koralinių salų, iš kurių didžiausia grupė yra Bahamai.

Pagal pakrantes driekiasi siaura (nuo kelių dešimčių km ties Argentinos ir Šiaurės Amerikos krantais, iki kelių šimtų km ties Šiaurės jūros krantais) žemyninio šelfo juosta. Jos išorinis kraštas yra 100–500 m gylyje. Žemyno šlaitas status, išraižytas povandeninių kanjonų. Beveik per visą ilgį Atlanto vandenyną iš šiaurės į pietus kerta Vidurio Atlanto kalnagūbris, kuris yra vidutiniškai 3 km gylyje. Į rytus ir vakarus nuo jo driekiasi povandeninės plynaukštės (Bermudų, Rio Grandės), kalnagūbriai (Pietų Antilų, Banginių) ir aukštumos, skiriančios plačias dubumas (Labradoro, Šiaurės Afrikos, Gvianos, Brazilijos, Kapo, Afrikos-Antarktidos), kurių gylis – nuo 3000 iki 7300 m.

Terigeninės nuogulos (nuo žvyro-gargždo sankaupų iki molingo dumblo) paplitusios šelfe, žemyniniame šlaite, žemyniniame lūžyje bei juostoje pagal JAV, šiaurės Brazilijos, Argentinos ir Antarktidos pakrantes. Didžiojoje vandenyno dalyje paplitusios klintinės organogeninės nuogulos, daugiausia susidarytos iš formaniferinių ir globigerinių dumblų, užimančios 67,5 % dugno (juosta nuo Ispanijos šiaurėje iki 57-58° p. pl. pietuose). Raudonieji moliai dengia praktiškai visų giliavandenių duburių dugnus.

 

Atlanto vandenynas driekiasi praktiškai per visas Žemės klimato juostas – nuo subarktinės iki ekvatorinės, toliau į pietus – nuo ekvatorinės iki antarktinės. Virš vandenyno yra 4 atmosferinių veiksmų centrai – Islandijos ir Antarkties minimumai bei Šiaurės Atlanto ir Pietų Atlanto maksimumai, kurie, sąveikaudami su kitais atmosferiniais procesais, nulemia stiprius vakarinius vėjus vidurinėse platumose ir šiaurės rytinius bei pietrytinius vėjus (pasatus) tropinėse ir subtropinėse platumose. Ypač stiprūs vėjai susidaro Pietų pusrutulio vidutinėse platumose. Šiaurinio pusrutulio tropikams būdingi galingi uraganai, slenkantys nuo vandenyno vidurio link Šiaurės Amerikos krantų.

Veikiamos atmosferinių cirkuliacijų, paviršinės srovės Atlanto vandenyno tropinėse ir subtropinėse dalyse sudaro anticikloninius, o vidutinėse platumose – cikloninius vandens apytakos ratus. Būdinga Šiaurės Atlanto charakteristika – galinga šiltųjų srovių sistema, vadinama Golfo srove, kuri su savo pratąsa, Šiaurės Atlanto srove, sudaro vakarinę ir šiaurinę anticikloninio apytakos rato periferiją. Rytinę šio rato periferiją sudaro šaltoji Kanarų srovė, o pietinę – šiltoji Šiaurės Pasatų srovė. Šiaurės cikloninis apytakos ratas sudarytas iš šiltųjų Šiaurės Atlanto ir Irmingerio srovių bei šaltosios Labradoro srovės. Pietinėje dalyje anticikloninį ratą sudaro šiltosios Pietų Pasatų ir Brazilijos srovės bei šaltosios Vakarų Vėjų ir Bengelos srovės.

Vandenynas yra gana siauras ir didelę išgaravusios drėgmės dalį vėjai perneša į gretimus žemynus.

Vandenyno vandens paviršiaus temperatūra žiemą (šiaurės pusrutulyje – vasarį, pietų pusrutulyje – rugpjūtį) siekia nuo 28 °C ties pusiauju iki 6 °C (ties 60° š. pl.) ir -1 °C (ties 60° p. pl.). Vasarą (atitinkamai rugpjūtį ir vasarį) tose pačiose platumose vandens temperatūra būna 26 °C, 10 °C ir ~0°C.

Vidutinis vandens druskingumas – 34,0-37,3 ‰. Didžiausias vandens tankis (>1027 kg/m³) yra vandenyno pietuose ir šiaurės vakaruose, o mažiausias (1022,5 kg/m³) ties pusiauju.

Vandenyno potvyniai vyksta kas pusė paros, jų aukštis vietomis siekia iki 18 m (Fandžio įlanka). Atskirose srityse potvyniai mišrūs ar vyksta kas parą, jų aukštis nuo 0,5 iki 2,2 m.

Vandenyno šiaurinėje dalyje ledo danga susidaro tik vidutinių platumų vidinėse jūrose – Baltijos, Šiaurės, Azovo, Šv. Lauryno įlankoje. Atvirame vandenyne yra nemažai plaukiojančio ledo bei ledkalnių, atplukdomų iš Arkties vandenyno (Grenlandijos ir Barenco jūrų). Pietinėje dalyje ledai ir ledkalniai susidaro Antarktidos pakrantėje ir Vedelio jūroje.

Atlanto vandenyne suskaičiuojama ~200 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių. Didelę dalį planktono sudaro vėžiagyviai – amfipodai ir eufauzidai, tarp jų ir krilis – pagrindinis banginių maisto šaltinis. Jo ypač daug greta Antarktidos krantų. Žuvų rūšių skaičius viršija 15 tūkstančių, banginių ir kitų irklakojų yra ~100 rūšių. Tropinės vandenyno dalies gyvūnija pasižymi didele bioįvairove tačiau savo gausa gerokai nusileidžia vidutinių platumų ir poliarinėms sritims.

Tropikuose dugno augmeniją sudaro daugiausia raudondumbliai ir žaliadumbliai, o vėsesnėse srityse – rudadumbliai, vietomis taip pat andrai. Būdinga fauna: tropikuose – krabai, medūzos, žuvys skraiduolės, radioliarijai, sifonoforai, jūriniai vėžliai, rykliai, kašalotai; vidutinėse ir poliarinėse platumose – irklakojai vėžiagyviai, įvairūs moliuskai, silkės, menkės, jūrinės plekšnės, banginiai, ruoniai, jūrų liūtai. Jūrinių paukščių nedaug, gausiau jų yra pietinėje vandenyno dalyje, ypač netoli Antarktidos krantų (pingvinai, albatrosai, fregatos ir kt.)^[2].

 

Atlanto vandenyno dugne randamos šios naudingosios iškasenos: nafta, gamtinės dujos, geležies ir alavo rūdos, akmens anglis, fosforitai, geležies–mangano konkrecijos ir kt.

Vandenyno žemyniniuose atabraduose (šelfe) gausu naudingųjų iškasenų: fosforitų, deimantų, daug kur išgaunama nafta: Meksikos įlankoje, Karibų, Šiaurės, Viduržemio jūrose, Biskajos įlankoje, prie Niufaundlando salos, Konsepšeno įlankoje yra povandeninė geležies rūdos kasykla.

Atlanto vandenyne sėkmingai žvejojama ilgus šimtmečius, ir jame yra daugiau kaip pusė viso pasaulio žuvų atsargų. Šiaurėje daugiausia gaudomos atlantinės menkės, stauridės ir langustai, o Pietuose – sidabrinės menkės, paprastieji tunai ir sardinės. Taip pat gaudomos austrės, midijos, kalmarai, įvairūs vėžiagyviai.

Svarbiausios žvejybos sritys yra Dogerio banka Šiaurės jūroje ir Labradoro banka prie Niufaundlando salos. Žvejybos traleriai, per valandą galintys sugauti ir perdirbti toną ar daugiau žuvies, kelia pavojų Atlanto žuvies ištekliams. Šalys, kurios ribojasi su vandenynu, paskelbė turinčios išskirtines teises į 370 km pakrančių zonos jūroje, kad išsaugotų žuvų atsargas.

 

Vulkaninės salos, iškilusios palei Atlanto vidurio kalnagūbrį, ypač Kanarai, Azorai ir Madeira, pritraukia daug turistų. Derlingas Kanarų salų juodžemis tinkamas auginti bananus, pomidorus, cukranendres ir tabaką. Švelnus subtropinis klimatas traukia turistus iš visos Europos.

Atlanto vandenynu praeina 2/3 pasaulio krovininių laivų maršrutų. Palengvinti susisiekimui su kitais vandenynais iškasti Panamos (jungia su Ramiuoju vandenynu) ir Sueco (su Indijos vandenynu) kanalai. Svarbiausi uostamiesčiai: Roterdamas (Nyderlandai), Londonas (Jungtinė Karalystė), Antverpenas (Belgija), Hamburgas (Vokietija), Niujorkas (JAV), Havras, Diunkerkas (Prancūzija), Buenos Airės (Argentina), Santosas (Brazilija), Keiptaunas (PAR), Dakaras (Senegalas), Lagosas (Nigerija), Alchesirasas (Ispanija).

Atlanto vandenynas yra vienas vėliausiai susidariusių Žemės vandenynų. Jis susidarė prieš 130 mln. metų, atsiskiriant Pangėjos žemynui.

Senovės mokslininkai Atlanto vandenyną vadino Vakarų vandenynu, vėliau, I-jame mūsų eros amžiuje, – Hesperidžių jūra. Arabų mokslininkai Al Birūnis ir Idrisijus vandenyną pavadino Tamsos jūra, nes į Atlanto priekrančių vandenis iš Afrikos dykumų vėjai dažnai atnešdavo daugybę dulkių debesų. Atlanto vandenyno pavadinimas kilo nuo graikų mitologinio galiūno Atlanto. Pavadinimas „Atlanto jūra“ (sen. gr. Ἀτλαντὶς θάλασσα) minimas Herodoto „Istorijoje“. Iki europiečiams atrandant kitus vandenynus, visa vandens platybė į vakarus nuo Gibraltaro sąsiaurio vadinta tiesiog „okeanu“ (pagal graikų mitologinį Okeaną – žemę supančią milžinišką upę).

Nuo seno šiuo vandenynu pradėta plaukioti, ypač iš Europos. Vikingai pirmieji rašytinėje istorijoje kirto Atlantą (X a. pab. – XI a. pr.). Nuo XV a. juo plačiau pradėjo plaukioti portugalų, vėliau taip pat ir italų bei ispanų jūrininkai, o XVI–XVII a. prasidėjo intensyvi transatlantinė laivyba tarp Europos ir europiečių kolonijų Amerikoje ir Afrikoje.

Moksliniai tyrimai pradėti XIX a. pabaigoje, tai anglų ekspedicija, kuri plaukė laivu „Challenger“ pateikė duomenų apie gylį, sroves, organinį pasaulį. XX amžiuje laivu „Vitiazis“ aktyviai dalyvavo moksliniame tiriamajame darbe rusų mokslininkai.