Juozas Markulis
| Juozas Markulis | |
|---|---|
| Gimė | 1913 m. kovo 1 d. Pitsburgas, JAV |
| Mirė | 1987 m. gruodžio 10 d. (74 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Deltuvos kapinėse (Ukmergės raj.) |
| Motina | Ona Markulienė |
| Veikla | gydytojas, MGB agentas |
| Alma mater | 1941 m. Vytauto Didžiojo universitetas |
Juozas Albinas Markulis-Erelis (1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV – 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) – Lietuvos gydytojas, pedagogas, MGB agentas.[1]
Biografija
redaguotiJuozas Albinas Markulis gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanijoje, JAV. Nuo 1930 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos fakultetą. 1936 m. rugsėjo mėn. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1941 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Buvo Šaulių sąjungos narys. Iki 1943 m. dirbo VDU Žmogaus anatomijos katedros asistentu. 1943 m. vokiečių okupantams uždarius universitetą, dirbo Ukmergėje ir Utenoje apskrities gydytoju.
1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). 1944 m. spalio mėn. paskirtas Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju ir vyr. dėstytoju. 1944 m. gruodžio 28 d. žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui ir LLA archyvui patekus į NKVD rankas, suimtas ir 1945 m. užverbuotas MGB (agentūriniai slapyvardžiai Ąžuolas ir Noreika). Agentūriniu slapyvardžiu pasirinko jo paties išduoto ir Tuskulėnuose nužudyto kapitono Jono Noreikos pavardę.
J. Markulis pažinojo daug inteligentų patriotų, vokiečių okupacijos metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, todėl ilgą laiką daug kam nekėlė įtarimo. Partizanams jis prisistatydavo slapyvardžiais Erelis ir dr. Narutavičius. Pirmosios jo, kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą ir kito, VU Humanitarinio fakulteto dėstytoją istoriką Bronių Dundulį. 1945 m. vasarą pasinaudojęs senaisiais LLA ryšiais, po apsilankymo Kirdeikiuose išdavė kleboną kun. Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą ir pirmąjį Vytauto apygardos vadą kapitoną V. Gumauską-Gailių.[2]
1946 m. MGB nurodymu įkurė neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio tikslas – suvienyti ir likviduoti visą ginkluotą pogrindį. 1946 m. birželio 6 d. su Tauro apygardos partizanais Juozu Lukša ir Algiu Varkala bei iš Vakarų atvykusiais Jonu Deksniu-Daunoru ir Vytautu Staneika pasirašė aktą apie vieningos organizacijos – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – įsteigimą. 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio suimamas ir vėliau sušaudomas Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. 1946 m. rudenį vykdydamas čekistų užduotis, įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio daugumą narių sudarė NKVD agentai. 1946–1948 m. dalyvavo bemaž visose svarbesnėse čekistų operacijose naikinant Lietuvos partizanų vadovybę. Dėl nusikalstamos J. Markulio ir jo agentų veiklos buvo suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų.[3][4]
J. Markulis propagavo pasyvią rezistenciją, jo tikslas buvo nutraukti ar bent apriboti karinius veiksmus prieš okupantus, pervedant kovotojus iš veikiančių būrių į nelegalią padėtį miestuose. Čia, kontroliuojant dokumentų padirbinėjimą bei sukuriant butų-spąstų sistemą, palaipsniui tikėtasi sunaikinti visą pogrindį. Netrukdoma Erelio veikla bei pogrindžio veikėjų suėmimai sukėlė įtarimą. 1947 m. sausio mėn. pradžioje Juozas Lukša demaskavo išdaviką, nors kai kurie partizanų vadai dar ilgai tikėjo Ereliu. Tauro, Dainavos ir Kęstučio apygardos nuo jo veiklos atsiribojo. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įsakė Erelį likviduoti.
Bijant susidorojimo, 1948–1954 m. J. Markulis buvo išsiųstas į Leningrado I. Pavlovo fiziologijos instituto morfologijos laboratoriją. Dėl to, kad apie išdavikišką veiklą sužinota lietuvių išeivijoje Vakaruose, 1956 m. jis išbrauktas iš agentūrinio tinklo ir įtrauktas į rezervą. Tik visai nuslopinus partizaninį judėjimą, grįžo į Lietuvą, nuo 1954 m. dėstė Vilniaus universitete, 1966 m. docentas, 1970 m. profesorius. 1954–1964 m. dar ir Respublikinės teismo medicinos laboratorijos vedėjas. 1969 m. medicinos mokslų daktaras. 1977–1987 m. VU Patologijos ir teismo medicinos katedros vedėjas.[5][6]
Bibliografija
redaguoti- Ateistiniai pokalbiai: metodiniai nurodymai lektoriui. – Vilnius: Biologijos ir medicinos mokslinė-metodinė taryba, 1966. – 12 p.
- Teismo medicina: vadovėlis. – Vilnius, 1969. – 256 p.
- Teismo medicina: vadovėlis. – 2-asis leidimas / Juozas Markulis, Vytautas Jonas Nainys. – Vilnius: Mokslas, 1979. – 326 p.: iliustr.
- Oratorinio meistriškumo pagrindai: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1981. – 91 p.
Įvertinimas
redaguoti- 1937 m. DLK Gedimino ordino 3-ojo laipsnio medalis
- 1967 m. lapkričio 24 d. LSSR KGB pirmininkas Juozas Petkevičius VČK-KGB organų 50-mečio proga J. Markulį pristatė apdovanojimui
- 1982 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
- Darbo raudonosios vėliavos ordinas, du medaliai
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Juozas Albinas Markulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Būta ir svajota. Istorija apie Peslį – MGB agentą ir rezervininką // XXI amžius, Slaptieji takai, 2007-10-03
- ↑ Apdovanoti Lietuvos niekšai ir nusikaltėliai, 2007-01-11[neveikianti nuoroda]
- ↑ Čekistų klastotės okupuotoje Lietuvoje // XXI amžius, 2001-10-24
- ↑ Rimgaudas Kazakevičius. Juozas Markulis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 699
- ↑ Dramatiškos biografijos / Rokas Subačius. – Vilnius: Mintis, 2005. – 217–230 p.