Juozas Lukša-Daumantas

Gimė ūkininkų Simano Lukšos (1864–1947) ir Onos Vilkaitės-Lukšienės (1886–1960) šeimoje. Šeima turėjo 33 ha dirbamos žemės. Simanui tai buvo antroji santuoka – pirmoji žmona pasiligojusi mirė per Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pirmos santuokos turėjo dvi dukteris Mariją ir Angelę bei sūnų Vincą. Antrąkart tuokėsi 59-erių. Su antrąja žmona susilaukė Jurgio (1920–1947), Juozo (1921–1951), Antano (1923–2016) ir Stasio (1926–1947).^[2]

Juozas kartu su broliu Jurgiu mokėsi Mozūriškių mokykloje, vėliau Veiverių keturklasėje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, Kauno universitete Statybos fakultete studijavo architektūrą, tačiau studijų nebaigė. Būdamas gimnazistu priklausė ateitininkų organizacijai, per pirmąją sovietų okupaciją – Lietuvos aktyvistų frontui. 1941 m. buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, į laisvę išėjo tiktai karui prasidėjus.

 

 

Vokietijai okupavus Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas.

1945–1946 m. studijavo Vilniaus dailės institute^[3]. Prasidėjus Lietuvos partizanų sąjūdžio areštams, 1946 m. išėjo partizanauti, buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, rezistencinių laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ organizatorius ir redaktorius. ^[4] Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Nuo 1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

Kartu partizanauti išėjo ir J. Lukšos broliai – Jurgis, slapyvardžiu Piršlys (žuvo 1947 m.), Antanas, slapyvardžiu Arūnas (mirė sava mirtimi 2016 m.), ir Stasys, slapyvardžiu Juodvarnis (žuvo 1947 m.) Brolis Antanas Lukša buvo paimtas gyvas, tardytas ir ištremtas į Sibirą. Taip pat į Sibirą ištremtas vyriausias brolis Vincas Lukša už partizanų šelpimą.

Juozas Lukša-Daumantas partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per valstybės sieną, užmezgė ryšius su Nepriklausomos Lietuvos atstovais užsienyje, paskleidė žinią apie kovojančią Lietuvą. 1949 m. gavo specialius įgaliojimus atstovauti įkurtam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje.

1948 m. vasarą Paryžiuje susipažino su gydytoja Nijole Bražėnaite. Užsimezgė draugystė, kuri 1950 m. liepos 23 d. baigėsi vestuvėmis. Porą Tiubingene sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius.^[5]

1950 m. rudenį grįžo į Lietuvą,^[6] paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento (Kukausko) išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu.

Buvo apdraustas JAV gyvybės draudimu, tačiau našlė pinigų negavo.^[7]

1998 m. partizano žūties vietoje ties Pažėrais (Kauno raj.) pastatytas skulptūrinis Vyčio kryžius (skulp. Juozas Šlivinskas). 2008 m. vasario 13 d. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu.^[8]

Apie J. Lukšą yra sukurta keletas dokumentinių ir meninių filmų. 2004 m. pasirodė Jono Vaitkaus režisuota istorinė drama Vienui vieni, kovotojas taip pat minimas V. V. Landsbergio filme „Partizano žmona“, J. Ohmano „Nematomas frontas“.

Šiuo metu vyksta. J. Lukšos palaikų paieškos.^[9]

• Partizanai už geležinės uždangos, apie Lietuvos partizanus, Čikaga, 1950 m.,^[10] 2-as leidimas, Čikaga, 1962 m., 3-as pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1990 m.
• Fighters For Freedom. Lithuanian Partisans Versus the U.S.S.R., (Partizanai), anglų kalba, 1975 m.^[11]
• Laiškai mylimosioms, Čikaga, 1993 m., 2-as leidimas, Kaunas, 1994 m.
• Skogsbröder (Miško broliai), švedų kalba, Stokholmas, 2005 m.^[12]