Jonas Misiūnas (1911)

Tėvas buvo kalvis, šeimoje dar augo 6 seserys ir 3 broliai. Tėvui mirus, 1931 m. savanoriu išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. 1934 m. baigęs privalomąją karinę tarnybą, pasiliko liktiniu. 1935 m. gegužės 18 d. Panevėžyje vedė Oną Krivickaitę. 1940 m. suteiktas viršilos laipsnis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Vietinę rinktinę ir tarnavo joje iki išformavimo.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1944 m. liepos mėn. kartu su šeima apsigyveno Janionių kaime (Musninkų valsčius), pas ūkininką Juozą Kupčinską. Čia suorganizavo Didžiosos Kovos partizanų būrį, jame liepos mėn. pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų. Rugpjūčio mėn. būrys pavadintas Didžiosios Kovos rinktine. Kovotojai nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus. J. Misiūnas su apsauga keliavo vadinamuoju „Mažuoju ratu“ – keisdavo savo dislokacijos vietą tokiu maršrutu: Kaugonys – Dainava – Paparčiai – Šilonys – Beištrakiai – Kaišiadorys – Žiežmariai – Strošiūnai – Kaugonys.^[1]

1945 m. sausio 15 d. susitikęs su LLA Vilniaus apygardos centrinio štabo atstovu Mečislovu Kesteniu-Serbentu (KGB dokumentuose įvardijamas kaip Mykolas Kareckas), partizanų junginį perorganizavo į LLA Vilniaus apygardos 5-ąją apylinkę ir vadovavimą jai nuo 1945 m. vasario 15 d. perdavė M. Kesteniui, o pats liko jo pavaduotoju ir štabo 1-ojo operatyvinio skyriaus viršininku. Apylinkės štabas veikė Čiobiškio vaikų prieglaudoje (Musninkų valsčius). 1945 m. vasario mėn. LLA 5-oji apylinkė pavadinta LLA 5-ąja apygarda. 1945 m. balandžio 13 d. žuvus M. Kesteniui-Serbentui, apygardos vadu tapo J. Misiūnas. 1945 m. gruodžio 1 d. LLA 5-oji apygarda pavadinta Didžiosios Kovos apygarda, įsteigtos dvi rinktinės: „A“ – Trakų apskrities ir „B“ – Ukmergės apskrities. 1944–1946 m. apygarda leido laikraštėlius „Laisvės keliu“, „Žalia giria“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. J. Misiūnui suteiktas leitenanto laipsnis.

J. Misiūnas buvo sumanus, reiklus sau ir bendražygiams, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose, rūpinosi savo kovotojų ir gyventojų švietimu. Suprasdamas, kad tokiam dideliam organizaciniam vienetui reikia gerą karinį išsilavinimą turinčio vado, partizanų Vilniaus centrinio štabo atstovui Juozui Markuliui rekomendavus, 1946 m. liepos mėn. apygardos vadovavimą perdavė Viktorui Pečiūrai – Kapitonui Griežtui (nuo 1942 m. NKGB agentas Gediminas), o pats liko jo pavaduotoju. Griežtas apygardai „vadovavo“ iš Vilniaus. 1946 m. rugpjūčio 14 d. Griežto primygtinai pakviestas, J. Misiūnas atvyko į J. Markulio organizuotą partizanų apygardų atstovų pasitarimą Vilniuje. Čia sovietų saugumo slapta suimtas, žiauriai tardytas Vilniuje ir Maskvoje. Manoma, kad buvo nužudytas 1947 m. kovo 11 d. Butyrkų kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.^[2]

Minima Jono Misiūnio seseris Petronėlė, kuri patikslino, kad jos brolis Jonas Misiūnas-Žalias Velnias gimė 1911 m. pradžioje Panevėžio apskr. Valmonių k. (9 km nuo Joniškėlio). Dabar tai Pasvalio rajono Pušaloto seniūnija.^[3]

Žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė 1945 m. sausio 5 d. suimta su septynmečiais dvynukais Kęstučiu ir Rigaudu, kalėjime pagimdė trečią sūnų Vytautą. 1945 m. sausio 10 d. išleista iš kalėjimo, turėjo perduoti vyrui enkavėdistų laišką. Nuvykus pas partizanus, vasario 4 d. žuvo mūšyje Pigonių kaime (Musninkų valsčius). Visi trys vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje.^[4][5]

• 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties)
• 1998 m. suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties)
• 1999 m. Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties) ^[6]

Su Ona susilaukė 5 vaikų:^[7]

• Danutė-Ona Misiūnaitė (1935-2019)
• Rimgaudas Misiūnas (1937-2013)
• Kęstutis Misiūnas (1937-1995)
• Gediminas-Petras Misiūnas (1942-1942)
• Vytautas Misiūnas (1944-2018)

Pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke. Žalio Velnio pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Kaišiadoryse jo vardu pavadinta prie geležinkelio stoties esanti aikštė, 1997 m. atidengta atminimo lenta. Dabar su jo gyvenimu ir kova galima susipažinti Kaišiadorių bei Pasvalio kraštų muziejuose.

• Kaišiadorių enciklopedija