Druskininkai

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.^[2] 1635 m. minimas kaimas Druskiniai, nuo 1765 m. žinomas kaip Druskininkai.

Liaudies etimologija byloja legendą, kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis – jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas.^[3]

 

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, Dzūkijos regione, dešiniajame Nemuno upės krante, tarp miškų, ežerų ir moreninių kalvų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – Sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlės tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, „Žilvino“ takas.

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Druskininkų šiluose yra žemyninių kopų, apaugusių pušynais. Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po eglėmis gyvena mangutai, Dzūkijos miškuose sutinkami vilkai, lūšys, šernai, stirnos. Stambiausias pušynų žvėris – briedis.

Mieste yra keletas parkų. Tarp jų gausiausiai lankomi yra K. Dineikos Sveikatingumo parkas, A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas, Gydyklų parkas.

Druskininkuose išskiriamos šios miesto dalys:^[4][5]

• Baltašiškė (šiaurėje, vienintelė miesto dalis kairiajame Nemuno krante);
• Kalviškės (arba Melnyčia; šiaurės rytuose);
• Kloniškės (pietuose);
• Naujamiestis (rytinėje dalyje);
• Raigardas (pietuose, kolektyviniai sodai);
• Ratnyčia (pietryčiuose);
• Senamiestis (miesto centrinė dalis).

 

 

Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose yra Druskininkų senovės gyvenvietė. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvo jotvingių genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidelė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą.^[6] 1311 m. Vokiečių Ordino didysis magistras Henrikas Plecke šią tvirtovę užėmė ir sugriovė.^[7]

Druskininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1636 m.^[8] 1702 m. kovo 24 d. šalia gyvenvietės įvyko Druskininkų mūšis tarp švedų ir ATR kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. XVIII a. Druskininkai tebuvo nedidelis kaimas Pervalko seniūnijoje su 5 valstiečių sodybomis.^[9]

Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius, Surmetis).^[10] Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius. 1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.^[6]

Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Gardino gubernatoriaus Bobiatinskio skatinamas 1830 m. VU profesorius I. Fonbergas ištyrė Druskininkų šaltinių vandenį, o 1835 m. šiuos tyrimus paskelbė^[7] ir pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. gruodžio 31 d. imperatoriaus įsaku Druskininkai pripažinti mineralinių šaltinių kurortu,^[11] patvirtintas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla, vėliau išplėsta iki 50 vonių.^[12] 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.^[13] 1844-1852 m. pastatyta bažnyčia.^[14] Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.

1850 m. kurorte poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1861 m. Druskininkuose buvo 9 mineralinio vandens šaltiniai, o 1884 m. - jau 16. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 m. Artimiausia Druskininkams geležinkelio stotis (Pariečė) buvo 19 km nuo kurorto centro. Ją buvo galima pasiekti vieškeliu. XIX a. Druskininkai minimi kaip miestelis Gardino apskrityje.^[15]

 

1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. caro valdžia pardavė Druskininkus pulkininkui K. Štrandmanui (Strantmann).^[16] 1876 m. iš jo kurortą nupirko trijų asmenų bendrovė.^[17] 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1895 m. pastatyta Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė bei Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvė. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Čia vasarojo Vilniaus, Varšuvos ir Maskvos vidurinė klasė. Pagal lankomumą Druskininkai Rusijos imperijoje tapo treti po Kaukazo ir Krymo.^[10] XX a. pradžioje Druskininkuose atsirado telefono ryšys, elektra.^[18]

1909 m. Druskininkuose lankėsi 5000 svečių^[19], o Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse 1913 m. - 18 600 poilsiautojų.^[20] Kilus karui Druskininkuose vyk smarkūs mūšiai ir kurortas smarkiai nukentėjo. Pusė miestelio sugriauta, sudegė 2/3 miško.^[21] Druskininkuose kovojama buvo ir vykstant Lenkijos-sovietų karui. Nemuno mūšio metu bandydami užeiti sovietų kariuomenei į užnugarį lenkai puolė Seinus, kuriuose tuo metu buvo lietuvių kariuomenė, tuomet toliau link Druskininkų, kur užėmė lietuvių kariuomenės ginamą strateginės reikšmės medinį tiltą per Nemuną ir judėjo toliau link Varanavo ir Lydos. Tiltą Druskininkuose lenkams pavyko užimti tik po 11 nesėkmingų bandymų, į nelaisvę pateko 80 lietuvių karių^[22]

Tarpukaryje Druskininkai priklausė Lenkijai (1920–1939 m.). Pirmas pokarinis kurortinis sezonas oficialiai pradėtas jau 1923 m., tačiau iki 1930 m. kurortas vystėsi silpnai.^[23] 1930 m. Druskininkus ėmė valdyti Bank Gospodarstwa Krajowego, 1931 m. jį nupirko Lenkijos iždas.^[24] Kurortą populiarino Juzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Miestas priklausė Balstogės vaivadijos, Gardino apskričiai. 1934 m. pastačius geležinkelio jungtį su Pariečės stotimi (dab. Baltarusija), palengvėjo susisiekimas su Druskininkais geležinkeliu. 1937 m. čia poilsiavo 11 047 žmonės.

1939 m. rugsėjo mėn. Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo Druskininkus. Miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. Po to, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai buvo prijungti prie Lietuvos TSR. Per trumpą priklausymo Baltarusijai laikotarpį miestelis buvo išplėštas, į Baltarusiją išvežti brangūs baldai, suimta ir ištremta nemažai žmonių.^[25] 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prie Balstogės srities. 1941 m. birželio 23 d. miestelyje susikūrė lietuvių partizanų būrys, sudaryta lietuvių administracija, iki liepos 12 d. veikė lietuvių policija.^[26]

1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų. Druskininkų apylinkėse veikė Dainavos apygardos partizanai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Druskininkai tapo apskrities pavaldumo miestu. Nuo 1951 m. miestas pradėjo sparčiai plėstis, čia pradėtos statyti naujos gydyklos ir sanatorijos. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). Poilsiautojų skaičius sovietiniais laikais siekė 400 000 per metus.

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas. Žlugus TSRS žymiai sumažėjo turistų ir poilsiautojų skaičius, o tai padarė labai neigiamą poveikį Druskininkų ekonomikai. 2001 m. nedarbo lygis Druskininkuose pasiekė 29 proc. Per pastarąjį dešimtmetį kurortas atsigavo. Buvo pastatyti nauji ir renovuoti anksčiau statyti poilsio namai ir sanatorijos. 2006 m. gruodžio 26 d. Druskininkuose atidarytas pirmasis Lietuvoje vandens parkas. 2011 m. baigta statyti Druskininkų sniego arena (Snow Arena) tapo dar vienu turistų traukos centru.

 

Druskininkuose kasmet išpilstoma 32,8 mln. litrų mineralinio vandens, gaminami juvelyriniai dirbiniai, yra nedidelės apimties maisto pramonė, gamyba.^[27]

Miesto ekonomikos svarbiausią dalį sudaro su turizmu ir sveikatinimo paslaugomis susijusi veikla. Mieste išvystyta pramogų ir sporto infrastruktūra. Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras.

Druskininkuose trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti). Druskininkų mineraliniai vandenys priskiriami chloridinių natrio-kalcio vandenų grupei. Skirtinguose šaltiniuose vandnes sudėtis ir mineralizacijos laipsnis skiriasi (gali būti silpnos, vidutinės ir aukštos mineralizacijos).^[28] Iki 1930 m. Druskininkuose gydomaisiais tikslai buvo naudojamas tik natūraliai trykštantis mineralinis vanduo, nors jau XIX a. buvo aišku, kad reikėtų daryti mineralinio vandens gręžinius. 1930 m. kurorte buvo išgręžtas pirmas 298 m gylio gręžinys (sovietiniais laikais vadintas "Marytės Melnikaitės" šaltiniu). Ši gręžinys 290 m gylyje pasiekė savaime į paviršių trykštančius vandenis, kurių 1 litre buvo 57 g druskų. 1931 m. ten pat buvo išgręžtas 330 m gylio gręžinys, vėliau pavadintas "Vytauto" šaltiniu.

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

• Sanatorijos:
  • „Belorus (Baltarusija)“
  • „Dainava“
  • „Draugystė“
  • „Eglės sanatorija“
  • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras)
• Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas)
• „Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.)
• Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.)
• Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje
• 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas)
• 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas.
• 2011 m. rugpjūčio mėn. atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“
• 2011 m. rugpjūčio mėn. atidaryta Kalnų slidinėjimo meistriškumo ir snieglenčių sporto mokykla „DruSkiSchool“

 

Druskininkus galima pasiekti autobusu. Iš miesto autobusų stoties kursuoja autobusai į Lietuvos miestus (Vilnių, Kauną, Alytų, Palangą, Uteną ir kt.), taip pat kaimynines šalis (Baltarusiją, Lenkiją). XX a. Druskininkus taip pat buvo galima pasiekti geležinkeliu, čia buvo galutinė Vilniaus-Gardino geležinkelio atšakos nuo Poriečės stotis. XX a. paskutiniame dešimtmetyje sumažėjus keleivių srautui ir dėl to, kad dalis geležinkelio atsidūrė Baltarusijos respublikoje, Druskininkų geležinkelio stotis buvo uždaryta, kurį laiką dar buvo vykdomi krovinių pervežimai, tačiau ir jie buvo nutraukti, o atšakos bėgiai išardyti.

Druskininkuose yra oro uostas, tačiau reguliarūs keleivių pervežimai per jį nevyksta.^[29]

Mieste yra vietinių autobusų maršrutų tinklas^[30], taksi.

 

Demografinė raida tarp 1878 m. ir 2021 m.
1878 m.[31]	1891 m.	1897 m.sur.	1905 m.[32]	1909 m.[33]	1939 m.	1941 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.[34]
417	1 070	1 280	2 143	2 746	1 500	2 100	5 765	8 315
1974 m.	1976 m.[35]	1979 m.sur.[36]	1989 m.sur.[37]	1991 m.	2001 m.sur.[38]	2003 m.	2010 m.	2011 m.sur.[39]
13 400	14 200	12 464	22 500	23 600	18 233	17 601	16 107	14 764
2015 m.	2018 m.	2020 m.	2021 m.sur.	-	-	-	-	-
13 568	12 441	12 065	12 908	-	-	-	-	-
Demografinės raidos histograma

• 1877–1889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, du paminklai.
• Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija.
• Karolis Dineika (1898–1980) – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas. Jo vardu pavadintas vienas iš miesto parkų.
• Saulius Pečeliūnas (1956–2023) – inžinierius, politikas, Kovo 11-osios akto signataras.

• Antanas Dambrauskas
• Elena Kvaraciejienė
• Elena Kriaučiūnaitė
• Vytautas Kazimieras Jonynas, įrengta jo paveikslų galerija
• Petras Viščinis
• Konstantinas Gajauskas
• Adelbertas Nedzelskis
• Justinas Karosas
• Algirdas Valavičius
• Viliumas Malinauskas
• Violeta Kaubrienė

 

• Druskininkų Ryto gimnazija
• Druskininkų Atgimimo vidurinė mokykla
• Druskininkų Saulės pagrindinė mokykla
• Druskininkų švietimo centras
• Druskininkų sanatorinė mokykla
• Druskininkų amatų mokykla
• Lopšelis-darželis „Bitutė“
• Lopšelis-darželis „Žibutė“
• Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykla
• Druskininkų sporto mokykla

Aukštajį mokslą studijuoti galima Kauno kolegijos Verslo vadybos fakulteto Druskininkų skyriuje.^[43]

 

 

Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis. Taip pat kasmet vyksta tarptautinis menų festivalis "Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu". 1985 m. pradėtas rengti kasmetinis poezijos renginys "Druskininkų poezijos ruduo" sutraukia autorius iš įvairių pasaulio šalių. Reguliarūs kultūriniai renginiai vyksta M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje.

Miško muziejus „Girios aidas“, įkurtas 1972 m. A. Valavičiaus. Jis yra Druskininkų miškų urėdijos aplinkos informacijos centras.

1996 m. įkurtas visuomeniniais pagrindais veikiantis Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus.^[44] Jame eksponuojami dokumentai, nuotraukos, kiti muziejiniai eksponatai susiję su Druskininkų apylinkių partizanine kova, pasipriešinimu sovietų valdžiai, sovietų represijomis ir tremtimi.

Kiti muziejai ir galerijos:

• M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, įkurtas 1963 m.
• Druskininkų miesto muziejus, įkurtas 1999 m.
• Ž. Lipšico memorialinis muziejus, įkurtas 1996 m. medinėje Markevičiaus viloje Šv. Jokūbo g. 17
• Vytauto Kazimiero Jonyno galerija

 

• „Poilsis“ Nemuno pakrantėje (1959 m., skulpt. Juozas Kėdainis)
• „Motinystė“ gydymo centro parke (1959 m., skulpt. Bronius Vyšniauskas)
• „Ratnyčėlė“ prie tilto per Ratnyčią (1959 m., skulpt. Bronius Vyšniauskas)^[45]
• „Prie šaltinio“ (1963 m., skulpt. Antanas Dimžlys)
• prie „Eglės“ sanatorijos – „Skrydis“ (skulpt. Gediminas Karalius) ir „Jaunystė“ (skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė)
• 1987 m. pastatytas miesto laikrodis (autorius S. Kuizinas)
• Vinco Krėvės biustas Čiurlionio ir Krėvės gatvių sankryžoje (1989 m.; skulpt. Alfonsas Vincentas Ambraziūnas)
• „Svetingumo vartai“ skverelyje tarp Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių (2013 m.; skulpt. Tadas Gutauskas, vietoje stovėjusios Antano Balkės skulptūros „Legenda“).^[46]

• Partizano Juozo Karnausko (1930–1948) atminimo ženklas
• 1975 m. parko pakraštyje ant Nemuno kranto pastatytas paminklas Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Rimantas Dičius), paminklas pastatytas ir Čiurlionio muziejaus sodelyje (skulpt. Kazys Švažas)
• paminklas Mindaugui (1995 m.; skulpt. Vytautas Kašuba)
• 2011 m. prie Nemuno, Gydyklų parke pastatytas D.Matulaitės paminklas Barborai Radvilaitei ir Žygimantui Augustui "Karūnos"^[47]
• obeliskas Druskininkų geto aukoms (skulptorius Žakas Lipšicas).

 

 

• Vilos:
  • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
  • „Omega“ (Maironio g. 16)
  • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
  • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
  • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)
  • Linksma vila (M. K. Čiurlionio g. 59)

Neogotinkinio stiliaus Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta 1931 m. (architektas Stefanas Šileris). Šiek tiek primena Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Bažnyčios statyba pradėta 1912 m., Primojo pasaulinio karo metu statybos sustojo, atnaujintos 1924 m. Faktiškai iki galo statybos nebaigtos, liko nepastatyti du šoniniai špiliai.

Stačiatikių Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė pastatyta 1865 m. už 10 000 sidabrinių rublių, kuriuos paaukojo Gardino vicegubernatorius.

Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia pastatyta 1910 m.

• Kapinės:
  • Senosios miesto kapinės
  • Senosios žydų kapinės
  • Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės
  • Antrojo pasaulinio karo karių kapinės

• FK Druskininkai
• FK Raigardas Druskininkai

• Druskininkų „Druskininkai“

•   Elbingas, Lenkija
•   Augustavas, Lenkija
•   Seinai, Lenkija
•   Supraslis, Lenkija
•   Opolės Stšelcės, Lenkija
•   Sabailo rajonas (Baku), Azerbaidžanas
•   Desnos rajonas (Kijevas), Ukraina
•   San Martinas, Argentina^[48]

•  
  Druskininkų bažnyčia
•  
  Druskininkų cerkvė
•  
  Vila „Maurė“
•  
  Vandens parkas
•  
  Linksma vila
•  
  Didysis fontanas
•  
  Druskininkų centras
•  
  „Girios aidas“
•  
•  
  Alėja
•  
  Miesto pramogų aikštė
•  
  V. K. Jonyno galerija

• Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 350 psl.
• Druskininkų savivaldybės svetainė
• Krašto savaitraštis „Druskonis“ Archyvuota kopija 2010-10-05 iš Wayback Machine projekto.

• Druskininkų raidos chronologija (sud. Vytautas Valentukevičius). – Druskininkai: Vija, 2004. – 272 p.: iliustr. – ISBN 9986-25-023-4
• Druskininkai: miestas ir apylinkės. – Kaunas: Adaksita, 2005. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9955-631-07-4
• Druskininkai skaičiais. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2005. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-588-94-2
• Rezistencijos ir tremties muziejus Druskininkuose – 10 metų (sud. Gintautas Kazlauskas). – Druskininkai: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-185-3