Andrius Volanas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Andrius Andriejus Volanas | |
|---|---|
| |
| Volanų herbas - lapė | |
| Gimė | ~1530 m. |
| Mirė | 1610 m. sausio 10 d. Bijutiškės, dab. Gardino sritis, Baltarusija |
| Pilietybė |  Lietuvos didžioji kunigaikštystė
|
| Tėvas | Janas Volanas |
| Motina | Zofija iš Kvilecko |
| Pareigos | Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretorius Seimo narys Diplomatas, pasiuntinys |
Andrius Andriejus Volanas (lenk. Andrzej Wolan, lot. Andreas Volanus, apie 1530 m. (netoli Lvovo, kituose šaltiniuose - Poznanėje[1]) – 1610 m. sausio 6 d., Bijutiškės, dab. Gardino sritis) – XVI a. politikos ir kultūros veikėjas, humanistas, publicistas. Gimęs dabartinės Lenkijos teritorijoje (Silezijoje) vokiečių šeimoje. Mokėsi Frankfurto prie Oderio universitete, vėliau Karaliaučiaus universitete. Tarnavo Mikalojaus Radvilos Rudojo dvare, nuo 1568 m. tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriumi ir šias pareigas ėjo valdant Žygimantui Augustui, Steponui Batorui, Zigmantui Vazai.
Biografija
redaguotiAndrius Volanas kilęs iš didikų šeimos, atvykusios į Lenkiją iš Silezijos. Jano ir Zofijos iš Kvilecko sūnus. Lenkiškuose šaltiniuose nurodoma, kad gimė netoli Lvivo, vokiškuose - kad Poznanėje.[1] 1544 m. pradėjo studijas Frankfurto prie Oderio universitete, kur iki 1547 m. studijavo dialektiką, retoriką ir epistolografiją. Ten jis susipažino su reformacijos idėjomis. Grįžęs iš Frankfurto apsistojo pas savo giminaitį Baltazarą Strzeźmińskį, vėliau - karalienės Bonos dvarų Lietuvoje administratoriaus Hieronimo Kvileckio dvare. Apie 1550 m. tapo Mykolo Radvilos Rudojo sekretoriumi, su kuriuo buvo susijęs kelis dešimtmečius. Radvilų paramos dėka 1550 m. lapkritį pradėjo laisvųjų menų studijas Karaliaučiaus universitete.
Baigęs studijas, jis visam laikui apsigyveno Lietuvoje. Iš Mykolo Radvilos Rudojo gavo Bijutiškių dvarą. 1569 m. buvo suteiktas Lietuvos indigenatas (bajorystės suteikimas užsienio bajorams). 1569 m. pavasarį apsistojo Liubline kaip Mykolo Radvilo Rudojo atstovas, kur vedė derybas dėl unijos. Po Liublino unijos sudarymo kelis kartus buvo Generalinio Seimo narys. Valdant Steponui Batorui tapo „garbės“ karaliaus sekretoriumi. Būdamas Radvilų patikėtinis ir karaliaus sekretorius, jis taip pat vykdė svarbias diplomatines misijas (1575 m. Prahoje, 1589 m. Bedzine, 1589 m. Rygoje, 1595 m. Maskvoje, 1599 m. Rygoje).
Lietuvoje įsitraukė į kalvinistų bažnyčios veiklą. Ilgainiui jis tapo Vilniaus evangelikų vadovu. Dalyvavo daugelyje Lietuvos kalvinistų sinodų (pvz., 1570, 1585, 1599 m.), kuriuose įrodinėjo, kad evangelikus reikia vienyti su liuteronais ar stačiatikiais. 1590 m. sinodas patikėjo kalvinistinių knygų cenzoriaus pareigas.
Konfesija
redaguotiJau studijų Frankfurte metu susipažino su reformacijos idėjomis, o savo konfesinę tapatybę apibrėžė kaip Šveicarijos reformatų (kalvinistų) (jų lyderiai buvo Jonas Kalvinas ir Henrikas Bulingeris). Reformatų bažnyčios mokymui skyrė daug savo veikalų, polemizavo su jėzuitais, tuometiniu Vilniaus vyskupu Valerijonu Protasevičiumi.
Veikalas „Apie politinę arba pilietinę laisvę“
redaguotiA. Volano veikalas „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (1572) – žymiausias Lietuvos Renesanso politinės minties pavyzdys. A. Volanas iškelia laisvės svarbą, apibrėžia ją kaip dorybę, be kurios kitos dorybės negali funkcionuoti. Laisvė, anot autoriaus, yra prigimtinis dalykas, todėl smerkiama žiauri valdovo viešpatija, despotija, savivalė. A. Volanas mano, jog tik laisvė leidžia naudotis gėrybėmis, o savivalė privalo būti pažabota, tai padaryti gali tik įstatymas, t. y. geri įstatymai stiprina laisvę, bet neleidžia ja piktnaudžiauti ir baudžia už kitų laisvių pažeidimus. Valstybė suvokiama kaip bendrosios laisvės saugotoja. Autorius visuomenę įsivaizduoja kaip lygiateisių piliečių bendruomenę, kai visi yra lygūs prieš įstatymus: „Mūsų nuomone, pakankamai tikra ir tvirta kiekvieno žmogaus laisvė bus tuomet, kai įstatymai privers žmones gyventi vienoje valstybėje niekam nekenkiant“[2]. Luomai nėra uždari, žmogui suteikiama galimybė rinktis ir keistis, jis nėra determinuotas. Individas yra autonomiškas, o su bendrija susisaisto teisiniais santykiais, todėl jo laisvė tampa priklausoma nuo kito asmens laisvių. Įstatymai turi remtis pagrindiniais bruožais: žmonių lygybe, laisvės poreikiu ir sveiko proto sprendiniais, teisingumo pojūčiu.
A. Volano liberalumą rodo asmens vertės nesaistymas su prigimtimi ir priklausymu tam tikram luomui, siūloma švelninti baudžiavą – pakeisti baudžiauninkus į laisvus samdinius. Taip pat keliami ypač griežti moralės reikalavimai. Kritikuojamas svetimavimas, paleistuvystė, girtuoklystė, godumas, prabanga, kaip dalykai griaunantys krikščioniškąją moralę.
Laidotuvių kalba Mikalojui Radvilai Rudajam
redaguoti1589 m. mirus Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam parašė jam skirtą laidotuvių kalbą (panegiriką). „Laidotuvių kalboje“ šlovinama dorybė ir narsa, teisingumas ir dosnumas kaip idealaus valstybės piliečio savybės.[3]
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 „Volanus, Andreas“. Katalog der Deutschen Nationalbibliothek (vokiečių).
- ↑ Volanas A. Apie politinę arba pilietinę laisvę / vertė M. Ročka // Volanas A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996. P. 124–125
- ↑ Ulčinaitė E. Lietuvos renesanso ir baroko literatūra // Vilnius, 2001. P. 116
Literatūra
redaguoti- Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1996;
- Kuolys D., Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas. Vilnius, 1992.
- Ulčinaitė E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra. Vilnius, 2001.
- Pociūtė D. Volanas, šaltiniai.info