[go: up one dir, main page]
Vikipedija

Žaslių kautynės

Žąslių kautynės
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos

Lietuvos kariškiai ir partizanai Žąsliuose, 1919 m.
Data 1919 m. balandžio 2 - 8 d.
Vieta Strošiūnų, Pajautiškių, Guronių, Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio apylinkės
Rezultatas Lygiosios, strateginė Lietuvos pergalė
Konflikto šalys
Lietuva

2-asis pėstininkų pulkas

Sovietų Rusija
Pskovo divizijos 1-asis, 2-asis ir 6-asis šaulių pulkai
Vadovai ir kariniai vadai
Jurgis Butkus
Balys Giedraitis
Stasys Nastopka
Kazys Škirpa
Pranas Uogintas
Pajėgos
~1400 pėstininkų Iki 7000
Nuostoliai
4 žuvę
40 sužeistų
20 dingusių be žinios 		Bent 80 žuvusių
bent 50 belaisvių

Žaslių kautynės 1919 m. balandžio 2-8 d. vykusi Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos karinių pajėgų kovų serija, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalis. Kautynės vyko Strošiūnų, Pajautiškių, Guronių, Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio apylinkėse.

Priešistorė

redaguoti

1919 m. pradžioje bolševikai pradėjo veržtis į Lietuvą. Vasario 7-10 d. prie Kėdainių bei vasario 15 d. prie Alytaus Lietuvos kariuomenei pavyko sustabdyti ir kiek atstumti atgal Raudonosios armijos dalinius. Kovo mėn. Lietuvoje likę vokiečių kariuomenės daliniai ir lietuvių partizanai išstūmė bolševikus iš Šiaurės Vakarų Lietuvos, fronte lietuviai pamažu keitė vokiečius.[1] Jau 1919 m. vasario mėn. viduryje Lietuvos vadovybei buvo žinoma, jog bolševikų užimtose srityse vyrauja netvarka: kariai demoralizuoti, nenori kariauti, maištauja, trūksta maisto bei kitų būtiniausių reikmenų, dalis vilniečių badauja, tarp jų siaučia įvairios ligos, gyventojai nepatenkinti bolševikų įvesta tvarka, didelėmis rekvizicijomis ir laukia lietuvių ar lenkų ateinant.[2]

Lietuvos civilinė valdžia bei karinė vadovybė pamėino išnaudoti šią padėtį ir iš bolševikų atsiimti Vilnių. K. Škirpa parengė to meto sąlygomis gana apgalvotą, konkretų ir detalų miesto, numatyto valdyti po jo išlaisvinimo iš bolševikų okupacijos, planą.[3] Šiam uždaviniui įvykdyti nutarta sudaryti atskirą brigadą, kurios viršininku 1919 m. kovo 11 d. buvo paskirtas Stasys Nastopka, o jos štabo viršininku – Balys Giedraitis.[4]

Pulti visu frontu lietuviai dar neturėjo pakankamai jėgų, nutarta sutelkti savo pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio :Lietuvos kariuomenės operacija. Bolševikų puolimui buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji – pietinė iš Alytaus įgulos ir kairioji – šiaurinė iš Kauno įgulos.[5]

Kairiąją rinktinę, kuri ir dalyvavo Žaslių kautynėse, sudarė 2-ojo pėstininkų pulko (vėliau pervadinto Antruoju pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulku) I-asis batalionas ir IX--oji kuopa (apie 900 žmonių), Atskirasis batalionas (vadas – K. Škirpa), kuriame buvo keturios kuopos, karo žandarų, kulkosvaidžių, raitųjų žvalgų komandos (iš viso apie 500 žmonių). Rinktinei dar buvo paskirtas Prano Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos) ir II husarų eskadronas. Iš viso rinktinėje buvo apie 1400 karių. Jai vadovavo I-ojo bataliono vadas Jurgis Butkus. Ši rinktinė turėjo pulti priešą plentu Žiežmariai-Vievis-Vilnius.[6]

Kairioji rinktinė į Žiežmarių rajoną atvyko balandžio 1 d. ir čia rado vokiečių kariuomenės dalinį – 19-ąjį savanorių batalioną, kuris saugojo vokiečių ir bolševikų tarpusavyje nustatytą liniją – Kaišiadorių-Žiežmarių barą. Vokiečių pagalbos lietuviai nesitikėjo, nes tuo laiku vokiečių kariuomenė buvo demoralizuota ir užsikrėtusi revoliucine dvasia. Nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo lietuvių kariuomenę pulti iš sparnų. Tuo tikslu į Žaslius ir Aukštadvarį buvo pasiųsti raiteliai. Rinktinės vadovybė neturėjo telefono ryšio nei su vienu daliniu: nors štabas atsiuntė telefonistų grupę, tačiau jie neturėjo nei vieno telefono aparato. Ryšys buvo palaikomas tik per pasiuntinius.

Bolševikai buvo įsitvirtinę Strošiūnų-Pajautiškių-Guronių-Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Jų jėgos buvo kur kas didesnės negu lietuvių. Prieš lietuvius veikė bolševikų Pskovo divizijos I, II ir VI šaulių pulkai. Lietuvių rinktinės vadovybė manė, jog bolševikai nežino apie rinktinės atvykimą į Žiežmarius, ir todėl tikėjosi netikėtai priešą užpulti. Tačiau priešai laukė puolimo.[5]

Kautynių eiga

redaguoti

Balandžio 2-3 ir 4-7 d.

redaguoti

Balandžio 2 d. auštant 2-ojo pėstininkų pulko I-ojo bataliono dalys pradėjo puolimą. Artilerija nuo 7 val. ryto apšaudė priešą. I kuopa turėjo užimti Paltininkus, Gudonis ir Žaslius; II kuopa – Pajautiškes; III kuopa – Strošiūnus; IX kuopa – Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis. Atskirojo bataliono I kuopa, husarų eskadronas ir žvalgų komanda buvo rezerve.[7]

Bolševikai puolimą priešas atrėmė stipria artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Šio puolimo nauda buvo tik ta, jog buvo tiksliai sužinotas priešo jėgų išdėstymas. Balandžio 2 d. nepasisekus įvykdyti numatyto uždavinio, Atskirosios brigados vadas St. Nastopka nutarė rinktinės rezervą pritraukti arčiau fronto. Esant labai blogam orui bei klampiems keliams, naktį iš balandžio 2 į 3 d. iš Rumšiškių į Žiežmarius atvyko Atskirasis batalionas. Čia įvykusiame brigados vado St. Nastopkos ir batalionų vadų J. Butkaus ir K. Škirpos pasitarime buvo nuspręsta balandžio 3 d. pakartoti puolimą. Jo uždavinys buvo išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir, susiklėsčius palankioms sąlygoms, toliau pulti Vievio-Vilniaus kryptimi.[8]

Balandžio 3 d. rytą virš Žiežmarių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris, apsukęs keletą ratų, numetė pranešimą apie priešo jėgų išsidėstymą. Aviacijos pasirodymas pakėlė karių kovinę dvasią.[8] Prasidėjusį puolimą tarp Strošiųnų ir Mijaugonių sustabdė bolševikų kulkosvaidžių ugnis. Lietuvos kariams pradėjus trauktis apie penkis kartus didesnės bolševikų pajėgos kontratakavo. Šią kontrataką sustabdė flange buvę lietuvių kulkosvaidininkai.[9] Apie 15-16 val. 2-ojo pulko 1-ojo bataliono I ir II kuopos, išsiskleidusios grandinėmis iš miško pajudėjo Paltininkų-Guronių kryptimi. Puolimas strigo klampioje ir vietomis apsemtoje pievoje. Įbridus į vandenį, bolševikai apšaudė kulkosvaidžių ugnimi nuo Guronių. Pradėjus smarkiai snigti, pasinaudojusios sniego priedanga, kuopos prisiartino prie priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo bolševikai pasitraukė. Užėmę aukštumą, lietuviai apšaudė jų pozicijas prie Žaslių geležinkelio stoties.[10]

Bolševikai vis dar laikėsi Pajautiškėse, bet, pajutę smarkų lietuvių spaudimą, pasiuntė savo pasiuntinius į Žaslius, prašydami pagalbos. Tačiau jų pasiuntiniai pateko į lietuvių nelaisvę. Iš rasto pranešimo, kurį pasiuntiniai siuntė savo vadovybei, sužinota, jog Pajautiškėse yra 120 bolševikų, kuriuos ,,baltieji‘‘ smarkiai spaudžia ir, nesulaukus paramos, teksią iš tos vietovės pasitraukti. Ši žinia lietuvius padrąsino. A. Sinkevičius ir K. Mackevičius, palikę dalį savo kuopų Guronyse, su trimis būriais ir 1 kulkosvaidžiu patraukė Pajautiškių kryptimi. Bolševikai, pajutę, jog yra supami, pasitraukė iš pozicijų į pietuose nuo Pajautiškių kaimo buvusį mišką. Kaimas buvo užimtas be mūšio.[7]

Balandžio 4 d. auštant rinktinės žvalgai buvo pasiųsti į Žaslių miestelį, o 2-ojo pulko I-ojo bataliono I-oji kuopa – į Žaslių geležinkelio stotį. Bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgų artinimąsi, atsišaudydami pasitraukė iš Žaslių Vievio kryptimi. Ta pačia kryptimi pasitraukė ir bolševikai iš Žaslių geležinkelio stoties, palikę vežimą sviedinių, telefono aparatą ir vienos kuopos raštinę su antspaudais ir dokumentų blankais.[5] Nors bolševikai ir buvo priversti pasitraukti iš jų užimto rajono iki pat Vievio miestelio, bet jie nebuvo sumušti. Todėl kitą dieną puolimo buvo atsisakyta ir rinktinė įsitvirtino Strošiūnų-Pajautiškių-Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje.[7]

Balandžio 5 d. II-asis husarų eskadronas užėmė Jagelonių kaimą, o balandžio 6 d. – Semeliškes. Visų anksčiau minėtų mūšių metu iš priešo buvo paimtas 1 kulkosvaidis, 3 lauko virtuvės, 4 dviračiai-vežimai šoviniams, 6 telefono aparatai, daug telefono kabelio, 2 vežimai, 4 arkliai ir apie 50 belaisvių. Netoli Vievio buvo paimtas intendantūros sandėlis, iš kurio pavyko viską išsivežti. Lietuvių nuostoliai – 3 užmušti ir 25 sužeisti kareiviai.[7]

Po šių kautynių bolševikai, sužinoję, jog lietuvių jėgos šiame bare yra daug menkesnės ir, be to, vokiečiai jiems nepadeda, ruošėsi lietuvius pulti. Jau balandžio 6 d. lietuviai turėjo žinių, jog Žaslių bare priešas koncentruoja didesnes jėgas. Balandžio 7 d. vakare buvo pastebėtas jų intensyvus judėjimas. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos įspėtos būti pasiruošusios.[11]

Balandžio 8 d. mūšis

redaguoti

Balandžio 8 d. anksti rytą bolševikai didelėmis jėgomis pradėjo smarkų puolimą Žaslių-Strošiūnų bare. Kautynių metu Žiežmarių-Strošiūnų telefono linija visiškai nustojo veikusi, todėl kuopų vadams teko veikti savarankiškai. Bolševikai ypač smarkiai puolė Žaslių geležinkelio stotį ir Talpūnus, o Pajautiškes bandė apsupti mišku iš pietų pusės. Tačiau lietuvių kariai sulaikė priešo puolimą ir privertė jį trauktis atgal mišku į rytus.

Bolševikai, remiami artilerijos ir kulkosvaidžių, didelėmis jėgomis nesėkmingai puolė Strošiūnus. Antroje dienos pusėje jie pamėgino pulti frontu nuo Mijaugonių kaimo iš miško. Nors priešo artilerijos sviediniai krisdavo maždaug už vieno kilometro kuopų užnugaryje, tačiau tarp menką patyrimą turinčių lietuvių karių jie kėlė paniką.[11]

Pačiame kautynių įkarštyje sugedo IV-os kuopos kulkosvaidis. Neprityrę kulkosvaidininkai ilgai nesugebėjo jo sutaisyti ir, tuo pasinaudoję, bolševikai visiškai priartėjo prie lietuvių pozicijų. Tuo kritišku momentu visgi pavyko kulkosvaidį sutaisyti ir besiartinantį priešą apšaudyti smarkia ugnimi, kuri bolševikams padarė daug nuostolių. Vietinių gyventojų pasakojimu, bolševikai iš to lauko išsivežė apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių. Jų puolimas buvo sustabdytas. Bolševikai pasitraukė Mijaugonių kaimo kryptimi. Temstant kautynės aprimo.[12]

Įsitikinus tolesnio puolimo prieš stambias bolševikų pajėgas neperspektyvumu, balandžio 8 d. vakare buvo gautas rinktinės vado karin. J. Butkaus įsakymas visoms kuopoms atsitraukti iki Gurklių kaimo.[5] Lietuvos vadovybė nutarė savo karinius dalinius atitraukti. Balandžio 9-10 d. Strošiūnų-Pajautiškių-Žaslių miestelio ir geležinkelio stoties baras buvo perduotas vokiečių apsaugai.

Kautynių susirėmimuose dalyvavo viso apie 1 400 Lietuvos karių. Iš jų žuvo 4, sužeisti 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Žuvusieji lietuvių kariai buvo iškilmingai palaidoti 1919 m. balandžio 10 d. Žiežmarių kapinėse.[5]

Kautynėse ties Strošiūnais ypač pasižymėjo šie Atskirojo bataliono kariai: puskarininkiai Petras Daunoras, Juozas Pocius, Juozas Černiauskas, skyrininkas Domininkas Narbutas, eiliniai Aleksas Baušys, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai, Pranas Valkauskas, Andrius Makarevičius, Stasys Jakubauskas, Jonas Janušaitis, Petras Šimkus, Juozas Vaičaitis, Jonas Plioplys, Stasys Karpavičius ir kt.[13]

Puolimas buvo silpnai parengtas, Lietuvos kariuoemnė puolė dvejomis nedidelėmis skaičiumi rinktinėmis, mažai paruoštomis kariniu atžvilgiu bei prastai apginkluotomis ir techniškai neaprūpintomis, viena nuo kitos atitolusiomis apie 60 km . Tokiomis sąlygomis jos negalėjo įvykdyti uždavinio - „pasistūmėti kiek galima pirmyn Vilniaus kryptimi". Kovų metu nebuvo veiksmų suderinamumo nei tarp abiejų rinktinių, nei kiekvienos jų viduje; net puolimas buvo pradėtas skirtingu laiku. Vadovavimas buvo silpnas: Kairiosios rinktinės vadas J. Butkus net neišleido rinktinei įsakymo pulti, Dešiniosios rinktinės vadas K. Ladyga, nors ir parengė bei paskelbė įsakymą, tačiau jame nebuvo atsižvelgta į bolševikų jėgų išsidėstymą vietoje, nepateikta vietovių specifika ir kt.; kautynių metu, keičiantis situacijai, abiejose rinktinėse nebuvo tinkamai įvertintos tiek priešo, tiek ir savo jėgų galimybės užimtų pozicijų atžvilgiu, neieškota silpnesnių priešo vietų, kuriomis būtų buvę galima pasinaudoti pranašumui įgyti; Kairiosios rinktinės atsitraukimas iš fronto nebuvo planingas: kai kurios kuopos traukėsi tvarkingai, o kitos buvo paliktos likimo valiai ir tik dėl priešo neapdairumo nenukentėjo.[14]

Rezultatai

redaguoti

Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iš fronto ir sąlyčio su bolševikais netekimas turėjo neigiamų padarinių lenkams 1919 m. balandžio 19-21 d. puolant Vilnių. Lietuviai šioje kovoje negalėjo dalyvauti, ir bolševikai, pasinaudoję tokia padėtimi, laisvai pasitraukė iš fronto į šiaurę, Maišiagalos kryptimi.[14]

Lietuvos kariuomenės vadovybė, turėdama šiame bare nepalyginamai menkesnes karines pajėgas (3 labai silpnai parengtus batalionus prieš 5 bolševikų pulkus), nutarė suduoti priešui lemtingą smūgį. Kautynėse ir nepasisekė sumušti priešo ir bent jau pasistumti Vilniaus kryptimi, tačiau čia buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą.[15]

Šaltiniai

redaguoti

Išnašos

redaguoti

  • Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. Vilnius, 2004.
  • Budvytis V. Žaslių kautynės (1919 m. balandžio 2-8 d.) // Voruta, 2014 m. birželio 28 d., Nr. 10 (800), P. 10–11.
  1. ↑ Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija, P. 208-209.
  2. ↑ Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920. Vilnius, 2004. P. 79.
  3. ↑ Karin. K. Škirpos 1919 m. vasario 28 d. slaptas pareiškimas Nr. 8 Krašto apsaugos ministrui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 149, l. 216-217.
  4. ↑ 1919 m. įsakymai Krašto apsaugos ministerijai // LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, l. 47.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 Atskiros brigados ir II pėst. divizijos štabo karo dienynas… // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 76, l. 6.
  6. ↑ Krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio slaptas įsakymas Nr. 1 Vilniaus grupei // LCVA, f. 1, ap. 1, b. 15, l. 42-43.; A. V. Kautynės ties Žasliais ir Strošiūnais // Karys. Kaunas, 1939. Nr. 14. P. 441.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 Kairiosios voros mūšių Žiežmarių-Vievio rajone reliacija // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 37, l. 50.
  8. ↑ 8,0 8,1 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920. Vilnius, 2004. P. 85.
  9. ↑ Petro Balsio atsiminimai apie 1919 m. kovas Žiežmarių, Avilių apylinkėse // LMAVB RS, f. 193-22, l. 1-3.
  10. ↑ Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920. Vilnius, 2004. P. 86.
  11. ↑ 11,0 11,1 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920. Vilnius, 2004. P. 87.
  12. ↑ A. V. Kautynės ties Žasliais ir Strošiūnais… P. 442.
  13. ↑ Atskirojo bataliono kariai, 1919 m. balandžio 8 d. pasižymėję mūšiuose su bolševikais ties Strošiūnais // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 112, l. 9-10, 14.
  14. ↑ 14,0 14,1 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920. Vilnius, 2004. P. 97-98.
  15. ↑ Budvydis, Vytautas, Žaslių kautynės (1919 m. balandžio 2-8 d.), Voryta, 2014 m. birželio 4 d.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Žaslių_kautynės&oldid=7335467"