Šventykla

Simboline prasme šventykla yra tobulojo pasaulio atvaizdas (imago mundi), žemiškasis dangiškojo archetipo įsikūnijimas, dievybės nužengimo žemėn vieta („Dievo namai“), visų erdvių sankirtos vieta (pasaulio ašis). Šventykla simboliškai laikoma aukščiausia apylinkių vieta, pasaulio centru. Daugelyje tradicijų šventykla yra ryškiausias apylinkių pastatas – įrengtas ant kalno, kalvos arba savo aukščiu viršijantis kitus statinius. Dažnai šventykla būna laiptuota (pvz., Mezoamerikoje, Mesopotamijoje, budistiniuose kraštuose) – taip atspindimas metafizinis pakilimas į dieviškąjį lygmenį (teurgija); kitur šventyklų vertikalė išreiškiama aukštais bokštais, plačiais kupolais. Urve ar oloje įrengta šventykla simbolizuoja sugrįžimą į pasaulio vidurį, į atgimimo įsčias, į savastį.

 

Šventyklos būna įvairių formų – ypač dažnos apskritos: apskritimas, ratas, pusratis siejami su mitologinio pasaulio, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos, sąvoka, kosmologiniu pasaulio modelio archetipu. Apskritimas gretinamas su vainiku, žiedu, daugelyje tradicijų laikomas dieviškosios tobulybės simboliu. Trikampio plano šventykla išreiškia trejopą dieviškumo prigimtį (trejybę), kvadratinė šventykla išreiškia visatos tvarumą, darną, užbaigtumą. Šventyklos viduje dažnai būna tamsu arba tvyro prietema – tikima, kad tamsa išreiškia dvasios šviesos ieškojimą; drauge šventykla yra Deivės-Motinos įsčios, kuriose užgimsta dvasinio atgimimo šviesa.^[3]

Kada pradėtos statyti pirmosios šventyklos – nežinoma, tačiau Giobekli Tepės vietovėje (Turkija) jau galima įžvelgti buvus šventyklas, statytas X tūkstm. pr. m. e. Senovės Mesopotamijoje (maždaug nuo XXVIII a. pr. m. e.) statytos laiptuotos piramidės zikuratai su šventykla ant plokščios viršūnės. Labai panašios piramidės su šventyklomis statytos ir Mezoamerikoje (majų, actekų, toltekų). Senovės Egipte taip pat statytos monumentalios šventyklos (ḥwt-nṯr), kur ne tik būdavo atliekamos religinės apeigos, bet ir saugoti grūdai, kitos gerybės.

 

 

Senovės Graikijoje šventykla vadinta sen. gr. Ναός (Naós). Paprastai būdavo stačiakampio plano, su kolonadomis. Pagal architektūrinį pobūdį išskiriamos tokios graikų šventyklos – prostilas, amfiprostilas, peripteris, dipteris. Graikų šventyklos pasižymėjo gausiu skulptūriniu dekoru, geometriškumu. Graikų šventyklą supdavo šventorius (τέμενος = temenos) – šventoji giraitė ar koks kitas dievams skirtas gamtos plotas.

Senovės romėnų šventykla vadinta templum. Jos vietą parinkdavo romėnų religijos kunigas augūras. Paprastai šventykla būdavo atsukta į rytus, dažniausiai keturkampė (nors būdavo ir apskritų), ant kolonų pakeltu stogu, puošta dievų skulptūromis. Žymiausia išlikusi romėnų šventykla yra Romos Visų Dievų šventovė Panteonas. Architektūriškai romėnai tęsė graikiškąją šventyklų įrengimo tradiciją.

Krikščionių šventykla vadinama bažnyčia (Rytų ortodoksų – cerkve). Architektūriškai bažnyčios perėmė daugelio ankstesnių kultūrų (graikų, romėnų, žydų) šventyklų bruožus. Stačiatikių cerkvės dažniausiai būna kryžmo plano, kupoliškais stogais, graikiškai vadinamos ἐκκλησία (ekklesia). Didžiosios cerkvės vadinamos ναός (naos). Vakarų krikščionybės tradicijoje šventyklos dažniausiai stačiakampio plano, su šoninėmis navomis, bokštišku stogu. Aukštesniojo rango bažnyčios vadinamos bazilikomis, katedromis. Dalyje protestantiškų krikščionybės atšakų nunyko bažnyčios kaip šventosios erdvės, imago mundi samprata, jų paskirtis susiaurėjo iki bendruomenės susirinkimo vietų.

Judaizme pirmoji žinoma šventykla – karaliaus Saliamono šventykla Jeruzalėje, kuri buvo pastatyta ant Šventyklos kalno, 587 m. pr. m. e. sugriauta, o VI a. pr. m. e. atstatyta Antroji šventykla (70 m. sugriauta). Saliamono šventyklos viduje buvusi atskira uždara erdvė „Šventų švenčiausioji“, kur galėdavęs įžengti tik vyriausiasis kunigas. Žydų šventykla vadinama sinagoga (iš sen. gr. συναγωγή = synagogē, patys žydai vadina hebr. ‏בית כנסת‎‏‎ = bet kenesset). Tiesa, tai labiau susirinkimų, Toros studijų vieta, sinagogoje nebūtinai atliekamos apeigos. Sinagogos architektūrinė struktūra nėra apibrėžta, perimami aplinkinių tautų vyraujantys stiliai.

Islamo šventykla vadinama mečete (arab. مسجد = masjid). Seniausia pasaulyje mečete laikoma Mekos didžioji mečetė, pastatyta aplink Kaabos šventąjį akmenį. Islamo tradicijoje išryškėjo mečetės kaip rojaus provaizdžio simbolizmas, todėl jų puošybai skiriama daug dėmesio. Paprastai mečetės išsiskiria masyviais kupolais, kampuose įrengtais minaretų bokštais, dideliu vidiniu kiemu su fontanu ar šuliniu, sienos puošiamos kaligrafija, augaliniais raštais. Mečetėje būtinai būna mihrabas, nurodantis maldininko atsisukimo kryptį (kiblą).

 

Hinduizme šventykla vadinama skr. मन्दिर = IAST: mandira, nors vartojami ir kiti žodžiai jai įvardinti. Ankstyvuoju vediniu laikotarpiu indai šventyklų greičiausiai nestatydavo, jos pradėtos rengti I tūkstm. pr. m. e. Šventyklos įrengiamos vadovaujantis „Vastušastroje“ išdėstytais principais. Šventykla statoma apskrito (mandalos) plano, su gausia išorine puošyba. Dažnai šventyklos įrengiamos ir olose, urvuose, aplink šulinius, ant kalnų, upių pakrantėse. Svarbiausia šventyklos dalis, kur įrengtas dievybės atvaizdas (mūrti), vadinama garbhagriha („įsčių namai“), į viršų kyla šventyklos bokštas (vadinamas šikhara arba vimana), o aplink šventyklą įrengiamas koridorius su kolonada, juosiantis garbagrihą – pradakšina. Jos sienos puoštos bareljefais, vaizduojančiais mitinius siužetus. Panašiai įrengtos ir džainų šventyklos.

 

Budistų šventyklų pavadinimai ir architektūriniai stiliai labai priklauso nuo vietinių tradicijų. Ankstyviausios budistų šventyklos – viharos. Tai dažnai olose įrengtos patalpos, kur liūčių laikotarpiu apsistodavo vienuoliai. Labai paplitusios kupoliškos budistų šventyklos, vadinamos stūpomis (Tibete – čortenais). Svarbiausia apeiga yra stūpos apėjimas (pradakšina), o pačiame pastate apeigos nevyksta. Senosiose šventyklose (čaitjose) stūpos būdavo įrengiamos viduje. Pietryčių, Rytų Azijoje, Nepale statomos budistų šventyklos vadinamos pagodomis, vatais.

Savo šventyklas taip pat turi zoroastrai, šintoistai, bahajai, įvairių kitų religijų atstovai. Daugelyje pasaulio tautų šventyklą atstoja kaimo bendruomenės sueigos namas arba natūralios šventvietės.

Ar senovės lietuvių religija turėjo šventyklas ar tik šventvietes, nėra sutariama. Teodoras Narbutas mini Vilniuje, Antakalnyje buvus Visų Dievų šventyklą, kur esą stovėję dievų stabai. Jis taip pat mini ir Perkūno šventyklą, buvusią dabartinės Vilniaus arkikatedros vietoje. Erazmas Stela mini prūsus turėjus svarbų religinį centrą Romovę, kur prie didelio ąžuolo su dievų trejybės paveikslais rinkdavęsi maldininkai ir iš kitų baltų kraštų.