Religija

Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiami bent keletas aiškinimų. Ciceronas knygoje Apie dievų prigimtį (De natura deorum 45) religijos sąvoką kildino iš žodžio (lot. relegere) kas reiškia kruopščiai laikytis taisyklių. Laktancijus kildino iš veiksmažodžio surišti (lot. religari), nes su Dievu esame surišti (lot. religati) pamaldumo saitais.^[3][4]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Religijotyra.

Teologija koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.

Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.^[5][6][7] Abraominėse religijose tikima paskutinio teismo dalia (eschatologija), suteikiama amžinojo gyvenimo viltis (soteriologija). Dharminėse religijose pabrėžiama karmos bei samsaros reikšmė.

Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis.^[8]

Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

 

Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai aiškino, kad visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.

Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:

• senovės egiptiečių religija,
• senovės graikų religija,
• romėnų religija.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Enteogenai.

Enteogenai nuo seno vartoti religiniuose ritualuose įvairiose pasaulio kultūrose.^[9][10] Enteogenus naudojusių kultūrų geografija apima visus žemynus, spėjama, nuo mezolito, galbūt paleolito laikų jie veikė meną, mitus ir kultūrą.^[9][10] Tarp labiau žinomų ritualizuoto enteogenų naudojimų pavyzdžių galima paminėti Somos kultą Indijoje vediniu periodu, Eleusino misterijas Senovės Graikijoje.^[9] R. Gordon Wasson iškėlė hipotezę, kad pati religinė pajauta galėjo išsivystyti enteogenų dėka. Juos, anot jo, žmonės atrado atsitiktinai rankiodami maistą. Tačiau daugelis religijotyrininkų nepalaiko tokios teorijos. Nepaisant to, enteogenai suvaidino svarbų vaidmenį religijų istorijoje. Šių dienų tyrimai atskleidė, jog haliuciogenai leidžia peržengti žmogaus suvokimo ribas, suteikia galimybę patirti gilius mistinius išgyvenimus. Anot mokslininkų, jie sukelia giliai užgniaužtas, protu nesuvokiamas pasąmonines reakcijas iškeldami į paviršių galutinės dieviškos tikrovės patyrimus.^[11]

Šiuolaikinių religijų ištakos glūdi Ašiniame laike, kuomet buvo pradėtos skelbti dorovinės ideologijos didžiųjų žmonijos išminčių (Sokrato, Platono, Mahavyros, Budos, Zaratustros, Laodzi, Konfucijaus, judeo-krikščioniškų pranašų ir kt. apie 500–300 m. pr. m. e).^[12][13] Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos (2010 m. duomenimis):^[14][15]

Islamas – sparčiausiai auganti religija. Spėjama, kad 2050 m. bus panaši dalis tiek krikščionių, tiek musulmonų pasaulyje.^[16]

Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Jis praktikuojamas kai kurių Azijos, Afrikos, Amerikos, Australijos, Polinezijos tautų. Apie 405 mln. pasaulio gyventojų priskiriami liaudies religijų išpažinėjams (neįtraukiant hinduizmo, šintoizmo).^[17] Kinijoje tradicinės kinų tikybos, daoizmo, budizmo bruožai persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religija šintoizmas. Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos. Užsacharės Afrikoje krikščionybės bei islamo pasekėjai dažnai įtraukia ir tradicines tikėjimo praktikas.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Ateizmas.

 

Dalis žmonių (apie 1,1 mlrd.)^[18] mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus, religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Religija Lietuvoje.

Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:^[19]

 

• Romos apeigų katalikų
• Evangelikų liuteronų
• Evangelikų reformatų
• Evangelikų baptistų
• Evangelikų metodistų
• Stačiatikių ortodoksų
• Stačiatikių sentikių
• Musulmonų sunitų
• Judėjų
• Karaimų
• Graikų apeigų katalikų

Naujieji religiniai judėjimai, veikiantys Lietuvoje:^[20][21][22]

 

• Budistinės kilmės:
  • Zen ir Tibeto budizmas.
• Hinduistinės kilmės:
  • Krišnaitai (Krišnos Sąmonės religinė bendrija) – iš Indijos kilęs tikėjimas, kaip aukščiausią Dievo asmenį garbina Krišną (Višnu).
  • Satja Sai Babos organizacija.
  • Ošo mokymo sekėjų centrai.
  • Šri Šri Ravio Šankaro mokymo sekėjų centrai.
• Krikščioniškos kilmės:
  • Jehovos liudytojai – krikščioniškos kilmės bendruomenė.
  • Kristaus bažnyčia – krikščioniškos kilmės bendruomenė.
  • Mormonai, Paskutinių dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia – krikščioniškos kilmės bendruomenė.
  • Susivienijimo bažnyčia arba Munistai – krikščioniškos kilmės bendruomenė.
  • Tikėjimo žodis – krikščioniškos kilmės bendruomenė.
• Kiti tikėjimai:
  • Romuva – senovės baltų tikėjimo bendrija.
  • Anastasijos judėjimas – gamtinis dvasingumas.
  • Bahajų tikėjimas – visą žmoniją siekianti suvienyti pasaulinė religija.
  • Naujasis šamanizmas – Karloso Kastanedos ir kitų šamanizmo rašytojų gerbėjų grupės.
  • Naujojo amžiaus sąjūdis – pasižymi įvairių religijų idėjų įvairove.

 

Vikisritis: Religija

Vikicitatos

 

Puslapis Vikicitatose –

Religija

• Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės. VDU, Versus aureus, 2014 m. Skaitmeninė knyga.