Vikingai

Šis straipsnis apie skandinavų jūrininkus. Apie televizijos serialą skaitykite straipsnyje Vikingai (serialas).

Vikingai (dan. Vikinger, šved. Vikingar, isl. Víkingar) – ankstyvųjų viduramžių jūrininkai, kariai, pirkliai ir plėšikai^[1] kilę iš Skandinavijos^[2] ir Jutlandijos pusiasalių ir kalbėję senovės skandinavų kalbos dialektais, yra palikę įrašų savo senuoju raštu, runomis. Didžiąją laiko dalį jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Vikingai turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą. Dauguma vikingų taip pat versdavosi ūkininkavimu, žvejyba, amatais ir prekyba. Nuo XVIII a. ir ypač XIX a. ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas, o tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.^[3][4] Vikingai padarė milžinišką įtaką Skandinavijos, Britų salyno, Prancūzijos, Estijos ir Kijevo Rusios vystymuisi.^[5]

VIII a. pab. – XI a. pab. vykdė karinius bei prekybinius jūrinius žygius nuo Vinlando iki Biarmijos ir nuo Kaspijos jūros iki Šiaurės Afrikos.^[2][6] Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Didžiąja dalimi vikingai buvo gentys, pasiekusios gimininės-gentinės santvarkos irimo stadiją ir gyvenusios dabartinių Švedijos, Danijos ir Norvegijos teritorijose. Iš gimtųjų žemių jas ginė didėjantis gyventojų skaičius ir badas.^[2] Dauguma vikingų buvo pagonys.^[2]

Švedijos, Norvegijos ir Danijos vikingai, kurie veržėsi į Vakarus, taip pat vadinti lotynišku vardu normanai (lot. Normanni). Tiksli etninė Rytų Europoje (dabartinėse Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Rusioje) veikusių vikingų kilmė nėra žinoma, tačiau Europos mokslininkai mano, kad tai buvo Švedijos vikingai.^[2] Rusų metraščiuose vikingai vadinti varangais, variagais.

Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio vik „įlanka, užutėkis, upokšnis“.^[7] Įvairios teorijos vikingų vardą kildino iš istorinės Norvegijos Vikeno apygardos (Víkin senąją skandinavų kalba), vikingas esą reiškęs „žmogus iš Vikeno“. Pagal šią teoriją vikingais iš pradžių vadinti tik šios teritorijos gyventojai ir tik vėlesniais amžiais pavadinimas išplėstas ir apėmė visus ankstyvųjų viduramžių skandinavus. Ši teorija turi rimtų spragų. Vikeno apylinkių gyventojai senuosiuose skandinavų manuskriptuose buvo vadinami ne viking, o víkverir, „Viko gyventojais“.

Pagal dar kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos wíc 'prekybos miestas'.

Vikingų amžius prasidėjo 793 m., kuomet vikingai iš Norvegijos surengė antpuolį į Anglijos^[8]Lindisfarno salą ir jo pabaiga laikoma 1066 m.^[9] rugsėjo 25 d., kuomet Stamfordbridžo mūšyje anglosaksų karaliaus Haraldo II kariuomenė sumušė Norvegijos vikingų karaliaus Haraldo III vadovaujamą kariuomenę ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Tarp šių laikotarpių vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje.

Vikingai pasirodė ir Rytų Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti gerokai mažesni laivai negu jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo negausus. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t. y. į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.

Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t. y. Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m. vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851 m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago, t. y. skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje, ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas. 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rolo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rolo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.

Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė.

Žinomiausias skandinavų ir baltų genčių susidūrimo faktas yra Apuolės (Skuodo rajone) puolimas (854 m.).^[10] Iš tikro buvo du puolimai, išsamiau yra aprašytas antrasis. Per jį Apuolės pilyje nuo švedų vikingų antpuolio besiginantys kuršiai po 9 dienų trukusios kovos sumokėjo išpirką. Baltijos jūros regione vikingų žygių, t. y. ginkluotų antpuolių jūra, tradiciją perėmė kuršiai, patys ėmę puldinėti Skandinavijos pakrantes. Naujausiuose lietuvių istorikų darbuose yra keliama hipotezė, kad kuršių galėjo būti ir tikrųjų vikingų būriuose. Baltų genčių gyvenamose teritorijose buvo įkurtos normanų kolonijos ar bent jau vasaros stovyklos. Archeologai spėja, kad skandinavai turėjo turėti pastovesnį apsistojimo punktą ir Palangos apylinkėse.

Vikingai, laikomi pirmaisiais europiečiais perplaukusiais Atlanto vandenyną ir atradusiais Šiaurės Amerikos žemyną gerokai anksčiau, nei tai padarė Kristupas Kolumbas 1492 m. Ilgų tyrinėjimų išvados parodo, kad 1021 m. vikingai jau buvo įsikūrę dabar Kanadai priklausančioje Niufaundlendo saloje, ir šiuo metu ši vietovė vadinama L’Anse aux Meadows, čia yra įkūrtas Medūzų įlankos nacionalinis istorinis parkas.^[11] Tačiau išvados neneigia galimybės, kad vikingai galėjo čia gyventi jau nuo 1000 m.^[12]

Nors vikingai turėjo raštą ir yra palikę runų akmenų, dauguma rašytinių šaltinių apie vikingus yra išlikę kitų kultūrų atstovų, turėjusių kontaktus su vikingais, dėka.^[13] Nuo XX a. vid. archeologiniai atradimai padeda susidaryti labiau išbaigtą vaizdą apie vikingus.^[14][15]

Vikingų visuomenę sudarė trys socioekonominiai luomai: tralai, karlai ir jarlai. Apie tai liudija Rygstulos (Rígsþula) Edos giesmė, taip pat paaiškinanti trijų luomų kilmę – juos sutvėręs dievas Rygas, taip pat žinomas Heimdalo vardu. Luomų egzistavimą patvirtina archeologiniai atradimai.^[16]

Tralai buvo žemiausias sluoksnis – vergų atitikmuo. Vergai sudarė maždaug ketvirtadalį visos vikingų visuomenės.^[17] Vergija buvo reikšminga vikingų visuomenei, nes vergai buvo naudojami kasdieniams darbams, didelio masto statyboms, taip pat kaip papildomas pajamų šaltinis iš vergų prekybos. Tralai tarnaudavo ir dirbdavo laukuose bei didesniuose karlų ir jarlų ūkiuose. Taip pat statydavo įtvirtinimus, rampas, kanalus, pildavo piliakalnius, tiesdavo kelius bei atlikdavo kitus sunkius darbus. Anot Rygstulos, į tralus žvelgta paniekinamai. Naujų tralų gretas papildydavo tralų vaikai arba karinių žygių metu į nelaisvę papuolę kitataučiai. Vikingai dažnai grobdavo žmones savo karinių žygių metu tralų gretoms papildyti. Tuomet tralai būdavo perplukdomi į vikingų žemes Skandinavijoje ir naudojami kaip vietinė darbo jėga arba parduodami arabų pirkliams, išmainant juos į sidabrą.

Karlų luomą sudarė laisvieji valstiečiai. Jie turėdavo ūkius, žemę ir galvijus bei užsiimdavo įprasta ūkine veikla, tokia kaip laukų arimas, karvių melžimas, namų statymas, tačiau neretai pasitelkdavo tralus kaip pagalbininkus ūkyje.

Jarlų luomą sudarė vikingų visuomenės didikai. Šie turėdavo daug turto, didelius žemės plotus, pailgos formos namus, arklių ir daug tralų. Tralai atlikdavo daugumą ūkinių darbų, o jarlai užsiimdavo administravimu, politika, medžiojimu, sportine veikla, lankydavo kitus jarlus ar vykdavo svetur į ekspedicijas. Jarlui mirus, šiam priklausę tralai kartais būdavo rituališkai aukojami ir palaidojami šalia. Tai patvirtina radiniai, rasti archeologinių kasinėjimų metu.^[18]

Manoma, jog tarp luomų būta socialinio mobilumo, ypač tarp karlų ir jarlų, ką patvirtina padėtį visuomenėje apibūdantys terminai: hauldr, thegn, landmand. Kiti socialiniai dariniai vikingų visuomenėse – bendruomenės (félag), kurioms jų nariai (félagi) turėdavo įvairių įsipareigojimų. Būta civilinių ir karinių bendruomenių. Bendruomenės pagrindu galėdavo būti kartu vykdoma prekyba, bendras turtas (pvz., laivas) ar kariniai įsipareigojimai tam tikram vadui. Pastarųjų nariai buvo vadinami kariais (drenge). Bendruomenės taip pat egzistavo kaimuose ir miesteliuose, kur būdavo atsakingos už gynybą, tikybą, įstatymus ir susirinkimus (þing).

Kai kurie vikingai gyveno triukšminguose prekybiniuose miestuose, tokiuose kaip Jorkas Anglijoje. Vis dėlto dauguma jų turėjo atskiras sodybas. Viską, ko šeimai reikėjo, jie turėjo pasidaryti ar išauginti savo ūkyje. Vikingų moterys tuomet turėjo daugiau teisių nei kitos anų laikų moterys, nors, kaip ir kitur tuometėje Europoje, beveik neturėjo politinės galios ir buvo priklausomos nuo tėvo ar sutuoktinio.^[19] Dauguma laisvųjų vikingų moterų buvo namų šeimininkės ir jų padėtis visuomenėje priklausė nuo jų vyrų.^[19] Santuoka moteriai suteikdavo tam tikro ekonominio saugumo ir įtvirtindavo jos, kaip namų moters (húsfreyja) visuomeninį statusą. Namų viduje tvarką nustatydavo moteris. Moteris atlikdavo pagrindinį vaidmenį valdant ūkio išteklius, atliekant sandorius ir auginant vaikus, nors prie kai kurių sričių prisidėdavo ir vyras.^[20] Vedusios moterys galėjo išsiskirti su vyru ir tuoktis antrąkart.^[19]

Moterys turėjo religinę viršenybę ir buvo aktyvios kaip šventikės (gydja) ir orakulės/burtininkės (sejdkvinna).^[21] Šios vikingų moterų laisvės laipsniškai sunyko po Skandinavijos apkrikštijimo,^[22] o nuo XIII a. daugiau neminimos rašytiniuose šaltiniuose.^[23]

Pagrindinis straipsnis – Vikingų literatūra.

Pagrindinis straipsnis – Vikingų menas.

Svarbiausi pirminiai šaltiniai apie vikingus – tų laikų tekstai iš Skandinavijos ar kraštų, kur būta vikingų veiklos.^[24] Lotyniškas raštas Skandinavijoje išplito su krikščionybe, tad iki XI a. pab. yra išlikę itin mažai dokumentinio pobūdžio šaltinių.^[25] Nors senovės skandinavai yra palikę įrašų, užrašytų runomis, šie dažniausiai esti labai trumpi. Dauguma dokumentinio pobūdžio tekstų užrašyta krikščionių ar musulmonų už Skandinavijos ribų. Dažniausiai tai autoriai, nukentėję nuo vikingų veiklos, tad atsiliepiantys apie skandinavus neigiamai.

Kita vertus, vikingams buvo būdinga turtinga sakytinė literatūra, išlikusi ir po apkrikštijimo bei aprašyta sagose.

Vikingų laivai buvo dviejų pagrindinių tipų: langskipai (senąja skandinavų kalba langskip „ilgasis laivas“) ir knorai (senąja skandinavų kalba knörr). Langskipai buvo grynai kariniai laivai, kurių abu galai buvo užsmailinti. Langskipai, abiejuose galuose turėję slibinų galvas, dar buvo vadinami drakarais. Langskipai neturėjo denio, buvo labai ilgi ir siauri. Knorai turėjo denį, buvo ne tokie siauri, nes jie daugiau buvo naudojami prekybiniams tikslams, jais buvo pervežamas krovinys. Abu laivų tipai turėjo bures, bet langskipai daugiau buvo varomi irklais.

Su vikingais siejamų kapaviečių yra ne tik Skandinavijoje, bet ir tose Europos dalyse, kur būta intenyvios vikingų veiklos – Britų Salose, Airijoje, Grenlandijoje, Islandijoje, Farerų salose, Vokietijoje, Pabaltyje, Rusijoje ir kitur. Laidojimo papročiai buvo gan įvairūs – aptinkami tiek įprasti kapai žemėje, tiek pilkapiai (kurganiniai kapai), kur neretai aukšto rango mirusieji buvo laidojami kartu su laivais.

Pasak rašytinių šaltinių, daug laidotuvių vykdavo jūroje. Laidojama tiek kasant į žemę, tiek deginant, priklausomai nuo vietinių papročių. Dabartinėje Švedijoje dominavo deginimas, tuo tarpu Danijoje – laidojimas, o Norvegijoje panašiai paplitę buvo abu metodai.^[26] Laidojimo aksesuarai, randami pilkapiuose, leidžia geriau suprasti, kas buvo laikoma vertinga pomirtiniame gyvenime.^[27] Geriausiai apie vikingus papasakoti galinčios kapavietės rastos šiose vietovėse:

• Norvegija: Osebergas, Gokstadas, Borės turganinis kapinynas.
• Švedija: Getlingo kapavietė, Birkos kapinės (Pasaulio paveldo objektas, Hemlando kapavietė yra didžiausios Vikingų amžiaus kapinės Skandinavijoje)^[28], Valsgardė, Senoji Upsala, Hulterstado kapavietė netoli Albio Elande.
• Danija: Jelingas, Pasaulio paveldo objektas; Lindolmo hojė į šiaurę nuo Olborgo; Ladby valtis; laidojimo kambarys Mameno kaime.
• Estija: Salmės laivai Saremos saloje – didžiausia laivų kapavietė.
• Škotija: laivų kapavietė dabartiniame Ardnamerchane; Skaro valties kapavietė Orknio salose.
• Farerų salos: Hovas.
• Islandija: Mosfelsbairas^[29], laivų kapavietės Vatnsdalure šiaurinėje Islandijos dalyje^[26][30] ir kitos
• Grenlandija: Bratahlidas, netoli dabartinio Narsarsuako.^[31]
• Vokietija: Hedebi (dabartinis Busdorfas Šlezvige-Flensburge).
• Latvija: Gruobinia.
• Ukraina: Juodieji kapai Černigove.
• Rusija: Gniozdovo kurganai Smolensko rajone.

Yra nuomonė, kad vikingai buvo aukšti ir dideli vyrai. Ibn Fadlanas ir Europos šaltiniai mini, kad vikingai buvo didelio ūgio. Šiuolaikinės studijos parodė, kad vidutinis vyrų vikingų ūgis buvo 170 cm, moterų – 155 cm.^[32] Yra skirtumų, tad aukštesnio rango vikingai neretai būdavo aukštesni (dėl geresnio maitinimosi), bet vikingai, palyginti su šiuolaikiniais žmonėmis, nebuvo aukšti. Kita vertus, palyginti su žmonėmis, gyvenusiais vikingų amžiuje, vikingai buvo aukštesni (tai lėmė genetiniai faktoriai).

Neskaitant dviejų trijų (ritualinių) šalmų su iškilimais, galėjusių reikšti varnus, gyvates ar ragus^[33], nė vienas pavaizduotas ar išlikęs vikingų amžiaus karių šalmas neturi ragų. Be to, vikingų naudotas artimasis kovos stilius (sustatomos skydų sienos) ragus būtų daręs nepatogius ir pavojingus.

Prie šio nesusipratimo iš dalies prisidėjo XIX a. organizacijos Götiska Förbundet, įkurtos 1811 m. Stokholme, entuziastų platinta idėja, kad skandinavų mitologija gali būti meno objektas.^[34]

Įprasti vikingų šalmai buvo kūginiai, pagaminti iš tvirtos odos su medžio ir metalo sutvirtinimais paprastiems kariams ir geležiniai su kaukėmis ir grandiniais šarvais vadams. Tai pagrįsta ankstesniais Vendelio amžiaus šalmais iš vidurio Švedijos. Vienintelis tikras vikingų šalmas rastas Gjermundu vietovėje Norvegijoje. Šis šalmas geležinis ir priskiriamas X a.^[35]

Nepaisant vikingų, kaip plėšikų gyvenusių dėl grobio, įvaizdžio, vikingų visuomenės centras buvo savitarpiškumas asmeniniu, socialiniu ir platesniu politiniu lygiu.^{[reikalingas šaltinis]} Tuo tarpu pasišiaušusio purvino laukinio įvaizdis, siejamas su vikingais populiariojoje literatūroje, yra tikrovės iškraipymas. Ne skandinavų krikščionys parašė daugumą išlikusių pasakojimų, tad tokie šaltiniai yra šališki. Šis požiūris atsirado, nes krikščionys nesuprato pagonybės. Taip pat ir Adomo Brėmeniečio darbuose yra labai abejotinų pasakojimų apie vikingų netvarkingumą ir barbariškumą.

Tačiau dabar žinoma, kad vikingai asmens higienai naudojo įvairius įrankius, pavyzdžiui, šukas, žnypleles, skustuvus ar pritaikytus „ausų šaukštus“. Šukos yra tarp dažniausiai randamų vikingų amžiaus dirbinių. Normanai gamino muilą it jį naudojo ne tik prausimuisi, bet ir plaukams balinti, nes šviesūs plaukai vikingų kultūroje buvo idealas.

Vikingai Anglijoje netgi turėjo nekokią reputaciją dėl perdėtos švaros, nes maudydavosi vienąkart per savaitę, šeštadieniais (priešingai nei anglosaksai)^{[reikalingas šaltinis]}. Todėl šeštadienis skandinavų kalbose vadinamas laugardagur/laurdag/lørdag/lördag „prausimosi diena“, nors daugumoje dabartinių skandinavų kalbų reikšmė prarasta (islandiškai „laug“ vis dar reiškia „vonia“ ar „baseinas“).

O dėl Rusios gyventojų, priglaudusių dalį variagų, tai Ibn Rusta pažymi jų švarumą, o Ibn Fadlanas pasišlykštėjęs žmonėmis, kurie rytais naudojasi tuo pačiu indu veidui praustis ir nosiai pūstis. Jo pasišlykštėjimas galėjo kilti dėl kitokio požiūrio į higieną islamo pasaulyje (tekantis vanduo, švarus indas). Nors pastaba išreiškė pasišlykštėjimą, visgi Ibn Fadlanas pažymėjo, kad Rusios gyventojai prausiasi kiekvieną rytą.

Dauguma vikingų buvo prekeiviai, nors kai kurie plėšikavo. Ypač geras taikinys buvo Airijos, Škotijos, Velso ir Anglijos vienuolynai, turėję daug aukso ir sidabro. Kadangi vienuolynai buvo rašymo ir mokymo centrai, labiau tikėtina, kad jų patirtis būtų patekusi į istoriją^{[reikalingas šaltinis]}. Bet daug vienuolynų literatūros buvo sunaikinta per plėšimus.

Kita vertus, per tris šimtus metų, kuomet vikingai buvo aktyviausi, apytiksliai buvo net 347 užpuolimai teritorijoje tarp Britų salų, Portugalijos ir Turkijos. Airijoje, kur jie buvo labiausiai žinomi dėl vienuolynų plėšimų, žinoma net 430 užpuolimų per tris šimtus metų.^{[reikalingas šaltinis]}

Žmonių kaukolių panaudojimas gerti taip pat nepagrįstas istorija. Mitas gali būti atsektas iki Ole Wormo Runer seu Danica literatura antiquissima (1636 m.), kur kariai gėrė ór bjúgviðum hausa („iš lenktų kaukolės atšakų“, t. y. ragų) buvo išversta ex craniis eorum quos ceciderunt („iš kaukolių tų, kuriuos jie nužudė“).^[36] Indas iš kaukolės gali turėti ryšį su kitomis germanų gentimis ir Eurazijos klajokliais, pavyzdžiui, su skitais ir pečenegais.

• Skandinavijos istorija

• Brink, Stefan (2008). „Who were the Vikings?“. In Brink, Stefan; Price, Neil (eds.). The Viking World. Routledge. pp. 4–10. ISBN 978-0415692625.
• Lindqvist, Thomas (2003). „Early Political Organisation: (a) An Introductory Survey“. In Helle, Knut (red.). The Cambridge History of Scandinavia: Prehistory to 1520. Cambridge University Press. pp. 160–67. ISBN 978-0521472999.
• Mickevičius, Arturas. Normanai ir baltai IX–XII a. – Vilnius: Versus Aureus, 2004. – 181 p.
• Roesdahl, Else (1998). The Vikings. Penguin Books. ISBN 978-0140252828.
• Wawn, M.A. (2000). The Vikings and the Victorians: Inventing the Old North in Nineteenth Century Britain. Woodbridge: Boydell and Brewer. ISBN 978-0859916448.

Vikiteka: Vikingai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• inverse.com / Viking discovery changes history and supports ancient lore; Sarah Sloat | 10.20.2021