Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Viznos žemės (lenk. Ziemia wiska, ziemia wizka) – istorinis teritorinis vienetas egzistavęs XIV a.-1795 m. šiaurės rytų Lenkijoje, Mazovijos regione. Žemių centras buvo Viznos kaimas. Žemės šiaurėje ribojosi su Rytų Prūsija, rytuose su Bielsko žemėmis ir pietvakariuose su Lomžos žemėmis.
Nuo V a. pr. m. e. iki XI a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. XI a. šioje vietovėje buvo pastatyta tvirtovė ir įkurta Viznos gyvenvietė. Tvirtovės paskirtis buvo gintis nuo jotvingių puldinėjimų. Kurį laiką šią tvirtovę buvo užėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, kuriam ši tvirtovė buvo svarbi ginantis nuo kryžiuočių. XIII a. viduryje kryžiuočiai tvirtovę sugriovė. 1296 m. buvo atstatyta kryžiuočių ordino sugriauta tvirtovė. Panašiu metu ir susiformavo Viznos žemių ribos. Apie 1340 m. šias žemes valdė Mazovijos kunigaikštis Zemovitas IV. 1468 m. žemės prijungtos prie Lenkijos karalystės. XVI a. žemės buvo padalintos į Viznos, Vonsošo ir Radziluvo apskritis. Iš viso žemėse buvo 280 kaimų iš kurių 133 Viznos apskrityje ir 147 Vonsošo apskrityje. 1795 m. šios žemės atiteko Prūsijos karalystės, Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui.
Mazovijos kunigaikštystė
Mazovijos vaivadija (ATR)
