Vasilijus Danilovičius Sokolovskis
| Vasilijus Danilovičius Sokolovskis rus. Васи́лий Дани́лович Соколо́вский | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1897 m. liepos 21 d. Kožlikai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1968 m. gegužės 10 d. (70 metų) Maskva, Tarybų Sąjunga |
| Palaidotas (-a) | Nekropolis prie Kremliaus sienos |
| Veikla | Tarybų Sąjungos maršalas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
 Vikiteka |
Vasilijus Danilovičius Sokolovskis |
Vasilijus Danilovičius Sokolovskis (rus. Васи́лий Дани́лович Соколо́вский, lenk. Wasilij Daniłowicz Sokołowski) (1897 m. liepos 21 d. Kožlikuose, Rusijos imperijoje (dab. Lenkija) – 1968 m. gegužės 10 d. Maskvoje, Tarybų Sąjungoje) – Tarybų Sąjungos maršalas, Pirmojo Ukrainos fronto vadas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1897 m. liepos 21 d. Kožlikuose valstiečių šeimoje. Jaunystėje dirbo mokytoju vietinėje mokykloje. Būdamas mokytoju dalyvavo įvairiuose mitinguose ir protestuose prieš carinę valdžią. 1918 m. vasarį įstojo į Raudonąją armiją. 1919 m. pradėjo studijuoti karo mokykloje. 1921 m. baigęs karo mokyklą tapo vienos iš Turkmėnijoje įsikūrusių divizijų vadu. Po Rusijos pilietinio karo ėjo įvairias administracines pareigas, tapo Maskvos karinės apygardos vadu, o vėliau ir vienu iš generalinio štabo narių.
1941 m. gruodžio mėnesį, kai Trečiojo Reicho kariuomenė buvo per 20 km nuo Maskvos, jis buvo paskirtas Vakarų fronto generalinio štabo vadu. Dalyvavo Maskvos mūšyje. Šiose pareigose jis išbuvo iki 1943 m. vasario mėnesio, kai buvo paaukštintas ir tapo Vakarų fronto vadu. Jis vadovavo šiam frontui per Kursko mūšį ir Smolensko operaciją. 1944 m. balandžio mėnesį Vakarų frontą padalinus į Ukrainos ir Baltarusijos frontą, jis tapo Pirmojo Ukrainos fronto vadu. Dalyvavo užimant Berlyną. Antrojo pasaulinio karo metu pasižymėjo kaip labai geras strategas ir karinis lyderis. Juo labai pasitikėjo TSRS kariuomenės maršalas Georgijus Žukovas.
Po karo buvo paskirtas Rytų Vokietijoje įsikūrusios Tarybinės armijos vado pavaduotoju. 1946 m. liepos 3 d. buvo paaukštintas ir tapo šios armijos vadu bei gavo Tarybų Sąjungos maršalo titulą. 1949 m. tapo gynybos ministro pavaduotoju. 1952 m. tapo generalinio štabo viršininku. 1960 m. tapo gynybos ministerijos generaliniu inspektoriumi ir šiose pareigose išbuvo iki savo mirties 1968 m. gegužės 10 dienos. 1962 m. parašė knygą apie atominį karą - Karinė strategija dėl kurios išgarsėjo vakaruose. Palaidotas Nekropolyje prie Kremliaus sienos.
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tarybų Sąjungos Didvyris - (1945.04.29);
- 8 Lenino ordinai - (1941.02.22; 1942.01.02; 1945.02.21; 1945.05.29; 1947.07.20; 1948.06.24; 1957.07.20, 1967.07.20);
- Spalio revoliucijos ordinas - (1968.02.22)
- 3 Raudonosios Vėliavos ordinai - (1928.02.28; 1944.11.03; 1949.06.20);
- 3 Suvorovo ordinai - (1943.04.09; 1943.08.28; 1945.04.06);
- 3 Kutuzovo ordinai - (1943.08.27; 1944.08.25; 1956.12.18);
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Pašto ženklas
-
