[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Urukas

Koordinatės: 31°19′20″ š. pl. 45°38′10″ r. ilg. / 31.32222°š. pl. 45.63611°r. ilg. / 31.32222; 45.63611
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Urukas
Unug
Urukas
Urukas
Koordinatės 31°19′20″ š. pl. 45°38′10″ r. ilg. / 31.32222°š. pl. 45.63611°r. ilg. / 31.32222; 45.63611
Vieta Irakas, Mutanos muchafaza
Regionas Mesopotamija
Plotas 6 km²
Istorija
Pastatytas 5 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas I a. pr. m. e.
Laikotarpis antika
Tauta šumerai, akadai, graikai
Informacija
Kasinėjimų datos nuo 1850 m.
Vikiteka VikitekaVikiteka
Mesopotamija II tūkstantmetyje pr. m. e.

Urukas (šum. 𒌷𒀔 = Unug, akad. Uruk, sen. gr. Ὀρχόη, arab. وركاء‎ = Warkā`) – senovės šumerų, o vėliau ir Babilono miestas, esantis arba buvęs į rytus nuo dabartinės Eufrato vagos. Mieste, manoma, gyveno 55000 – 80000 gyventojų. Tai savo laiku buvo didžiausias pasaulio miestas, kurio plotas siekė 6 km².

Pasak mito, Urukas buvo įkurtas Enmerkaro, kuris buvo oficialus šio miesto karalius, pagal šumerų karalių sąrašą. Jis taip pat yra epinis Enmerkaros ir Aratos valdovas, sukūręs Eanos (šumeriškai: E2-ana, „Dangaus namas“) šventyklą deivei Inanai Eanos Uruko rajone. Epinėje poemoje apie Gilgamešą, kuris pastatė miesto sieną aplink Uruką ir jis buvo taip pat buvo miesto karalius. Urukas praėjo kelias fazes vystymosi, nuo Ankstyvojo Uruko periodo (4000–3500 pr. m. e.) iki vėlyvojo Uruko periodo (3500–3100 pr. m. e.).

Urukas

Miestas buvo suformuotas, kai du mažesni Ubaidų miestai susivienijo. Šventyklos kompleksai, tiksliau, jų branduoliai tapo Eanos rajonu ir Anu rajonu, paskirtais atitinkamai Inanai ir Anui. Anu rajoną iš pradžių pavadino 'Kullaba' (Kulab ar Unug-Kulaba) anksčiau sujungimo su Eanna rajonu. Kulabos amžius siekia Eridu periodą, kuris buvo vienas iš seniausių ir svarbiausių Šumero miestų. Yra skirtingų interpretacijų apie šventyklų tikslus. Tačiau, apskritai manoma, kad jie buvo miesto suvienijimo pagrindas. Taip pat atrodo aišku, kad šventyklos atliko abi svarbias funkcijas: religines ir valstybines. Atėjus neobabiloniečių periodui šventyklos archyvas pabrėžia socialinę funkciją t. y. šventyklos kaip perskirstymo centro. Eanna rajonas buvo sudarytas iš kelių pastatų su erdvia aikšte. Šis rajonas buvo atitvertas siena nuo miesto. Atvirkščiai, Anu rajonas rėmėsi apie terasą su šventykla viršuje. Tai yra aiškus Eanna bruožas. Jis buvo paskirtas Inanai nuo ankstyviausio Uruko periodo visoje miesto istorijoje.

Likusi miesto dalis buvo sudaryta iš tipiškų vidinio kiemo namų, sugrupuotų pagal gyventojų profesijas, rajonuose aplink Eanna ir Anu. Uruke buvo itin išvystyta vandens kanalo sistema, kuri buvo apibūdinta kaip „Venecija dykumoje“. Ši Eufrato kanalų sistema tekėjo visame mieste, jungiančiame jį su jūrine prekyba, taip pat padėjo plėtoti žemės ūkį. Pažymėtina, kad originalus Uruko miestas buvo išdėstytas į pietvakarius nuo senovinės Eufrato upės vagos, kuri dabar yra išdžiuvusi. Šiuo metu, Varkos vaga yra į šiaurės rytus nuo šiuolaikinės Eufrato upės. Upės vagos pasikeitimas buvo sukeltas poslinkio Eufrate kažkuriame istorijos taške ir galbūt prisidėjo prie Uruko smukimo.

Uruko miesto vystymosi etapai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologai atradę daugialypį Uruko miestą, pastatytą vieną viršum kito, išdėstę jo raidą chronologinėje lentelėje.

  • Urukas XVIII, Eridu periodas (5000 m. pr. m. e.); Uruko įkūrimas,
  • Urukas XVIII–XVI, Vėlyvasis Ubaidos periodas (4800–4200 m. pr. m. e.),
  • Urukas XVI–X,ankstyvasis Uruko periodas (4000–3800 m. pr. m. e.),
  • Urukas IX–VI, vidurinis Uruko periodas (3800–3400 m. pr. m. e.),
  • Urukas V–IV, Vėlyvasis Uruko periodas (3400–3100 m. pr. m. e.); The ankstyvosios monumentaliosios šventyklos Eannos rajone,
  • Urukas III, Jedet Nasr periodas (3100–2900 m. pr. m. e.); Pastatyta 9 km miesto siena,
  • Urukas II,
  • Urukas I.

Paskutinieji Uruko gyvavimo metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors tai buvo klestintis miestas ankstyvame dinastiniame Šumere, Urukas buvo galų gale prijungtas prie Akadų imperijos ir vėliau su ja žlugo. Vėliau, neošumerų periode Urukas atgimė. Jis buvo pagrindinis ekonominis ir kultūrinis centras po Ūro miesto. Eanna rajonas buvo atkurtas kaip dalis ambicingos pagrindinės programos, kuri apėmė naują Inanos šventyklą. Ši šventykla apėmė zikuratą, „Visatos namą“ (E2. SAR.A), dabar esantį Uruke. Zikuratas yra taip pat vadinamas Urunamu zikuratas dėl jo statytojo Urunamu. Po Ūro žlugimo (2000 m. pr. m. e.) Urukas patyrė palaipsnį smukimą iki apytiksliai 850 m. pr. m. e., kai Naujoji Asirijos imperija prijungė jį kaip provincijos sostinę. Naujosios Asirijos ir Naujojo Babilono laikais Urukas atgavo didžiąją dalį savo ankstesnio klestėjimo. 500 m. pr. m. e. pradėtas statyti naujas šventyklos kompleksas „Pagrindinė Šventykla“ (akad. Bīt Reš), jis buvo pristatytas prie šiaurės rytų Uruko Anu rajono. Bīt Reš greta Esagilos buvo vienas iš dviejų svarbiausių neo babiloniečių astronomijos centrų. Visos šventyklos ir kanalai buvo atkurti vėl po karaliaus Nabopolasaro. Per šią erą Urukas buvo padalytas į penkis svarbiausius rajonus: Adad Šventyklą, Karališkuosius sodus, Ištarės vartus, Lugaliros Šventyklą ir Šamašo vartų rajoną. Urukas, žinomas graikams kaip Orchoë, tęsė savo klestėjimą Seleukidų imperijoje. Per šį periodą Urukas apėmė 300 hektarų teritoriją. Kai Seleukidų Imperija buvo prijungta Partų tautos 141 pr. m. e., Urukas vėl ėmė smukti. Apie 300 m. e. m. Urukas buvo apleistas, o apie 700 m. e. m. jis buvo visiškai pamirštas.

Uruko miestas buvo atrastas dar prieš Pirmą pasaulinį karą, vokiečių archeologų, kuriems vadovavo Julius Jordan. Po jo kasinėjimai vyko reguliariai nuo 1928 m. iki 1939 m. Dėl kilusio Antro pasaulinio karo tyrimai nutraukti ir atnaujinti tik 1954 m.

Varkoje rastas artefaktas, taip pat žinomas kaip 'Uruko ledi' ir 'šumeriškoji Mona Lisa', yra datuojamas nuo 3100 m. pr. m. e. Jis yra vienas iš ankstyviausių žmogaus veido atvaizdų. Išpjautas marmurinis moteriškas veidas turbūt yra deivės Inanos atvaizdas. Jis yra maždaug 20 cm aukščio, ir galbūt buvo įtrauktas į didesnį kulto atvaizdą. Kaukė buvo pavogta iš Nacionalinio Irako muziejaus per Bagdado žlugimą 2003 m. balandį. Ji buvo atgauta 2003 m. rugsėjį ir dabar sugrįžo į muziejų.