Reino kraštas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Vokietijos istorinis regionas: Rheinland | |
|---|---|
| Šalis | Šiaurės Reinas-Vestfalija, Reino kraštas-Pfalcas |
| Vėliava | 
|
| Tautos | vokiečiai |
| Miestai | Bona, Kelnas, kt. |
| |
Reino kraštas (vok. Rheinland) – regionas abipus Reino Vakarų Vokietijoje nuo vakariau Vestfalijos-Lipės esančios Šiaurės Reino-Vestfalijos dalies iki nepfalciškos Reino krašto-Pfalco dalies, tai yra buvusios Prūsijos Reino provincijos teritorija. Plačiąja prasme Reino kraštui gali būti priskiriama ir vokiškai kalbanti bendruomenė Belgijoje.
Reino krašte vyrauja katalikybė.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės Reino-Vestfalijos dalyje Reino kraštas šiaurėje ir vakaruose ribojasi su Nyderlandais, pietvakariuose su Belgija, o rytuose su Vestfalija. Reino krašto-Pflaco žemėje esanti Reino žemės dalis vakaruose ribojasi su Belgija ir Liuksemburgu, pietvakariuose su Saro žeme (anksčiau taip pat laikyta Reino žemės dalimi), o pietuose su Šiaurės Pfalco kalnais bei Priešakiniu Pfalcu. Reinas pietuose aukščiau Bingeno sudaro rytinę regiono ribą.
Pietinė ir rytinė regiono dalis yra daugiausia kalvota (Westerwald, Hunsrück, Taunus ir Eifel), suskaidyta upių slėnių, iš kurių svarbiausi – Reino ir Mozelio slėniai. Šiaurėje – Rūro slėnis.
Didžiausi Reino žemės miestai yra Achenas, Bona, Kelnas, Duisburgas, Diuseldorfas, Esenas, Koblencas, Krefeldas, Leverkūzenas, Liudvigshafenas, Maincas, Manheimas, Vyzbadenas ir Vupertalis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Prancūzijos imperijos žlugimo XIX a. vokiškai kalbantys regionai Reino vidurupyje ir žemupyje buvo aneksuoti Prūsijos karalystės. Prūsijos administracija reorganizavo teritoriją į Reino provinciją, kurios vardas išliko Vokietijos žemių Reino kraštas-Pfalcas ir Šiaurės Reinas-Vestfalija pavadinimuose. Po Pirmojo pasaulinio karo vakarinę Reino žemės dalį okupavo Antantės pajėgos, o pagal Versalio taikos sąlygas ši teritorija buvo demilitarizuota. 1936 metais Vokietijos pajėgos, išbandydamos Anglijos ir Prancūzijos ryžtą priversti Vokietiją laikytis Versalio sutarties, remilitarizavo kraštą.
Po Pirmojo Pasaulinio karo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Demilitarizuota Reino zona – Po Pirmojo pasaulinio karo Antantės pajėgų užimta Vokietijos teritorija kairiajame Reino krante.
Delimitarizuota Reino zona atsirado 1919 m. po Versalio sutarties. Sutartyje numatyta įkurti 3 okupacines zonas, kuriose Antanės pajėgos turėjo būti laikomos 15 m. po oficialaus sutarties ratifikavimo (1920 m.). Pagal Versalio sutarties 42 ir 44 punktą Vokietijai buvo uždrausta laikyti kariuomenę ar statyti įtvirtinimus abiejuose Reino krantuose (dešiniajame ši, demilitarizacijos, riba buvo 50 km nuo Reino upės). Šių sąlygų pažeidimas galėjo būti traktuojamas kaip agresyvus veiksmas.
Po Lokarno sutarčių pasirašymo 1925 m., prancūzų pajėgos pasitraukė iš Reino zonos. Paskutiniai sąjungininkų daliniai pasitraukė iki 1930 m.
Demilitarizuota Reino zona turėjo padaryti tarsi skydą tarp Vokietijos ir Prancūzijos (iš dalies ir Belgijos, Liuksemburgo, bei Nyderlandų). Pagal Versalio sutartį – net ir po Antantės pajėgų patraukimo, į Reino sritį negalėjo įžengti Vokietijos kariuomenė. Be to, sutartis leido Antantei bet kada laisva valia vėl okupuotį Reino sritį, jei tik Vokietija vienašališkai pažeistų Versalio sutartį.
Reino zonos remilitarizacija – 1936 m. kovo 7 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė, pažeisdama Versalio sutartį ir Lokarno sutarčių esmę, užėmė Reino sritį. Ši operacija buvo atlikta su labai didele rizika, „atsitraukti be pasipriešinimo“ buvo Adolfo Hitlerio įsakymas, jei Prancūzijos kariuomenė nuspręstų pasipriešinti tokiam žingsniui. Tačiau Prancūzija nieko negalėjo padaryti, nes tuo metu joje vyko prezidento rinkimai, egzistavo vidinis politinis nestabilumas, niekas nenorėjo dar vieno karo su Vokietija.
Operacija buvo įvykdyta šeštadienį, todėl Didžiosios Britanijos vyriausybė negalėjo imtis jokių veiksmų iki pirmadienio (nes savaitgaliais D. Britanijoje parlamento posėdžiai nevyksta). Kaip pažymėjo garsus britų diplomatas ir politikas lordas Lotianas (Lord Lothian): „galiausiai vokiečiai tik grįžta į savo daržą“, tačiau jis nepritarė būtent tokiam Vokietijos „grįžimo“ būdui. Ir netgi stipri opozicija (kuriai tuo metu priklausė ir Vinstonas Čerčilis) nedrįso palaikyti karinių veiksmų idėjos.
Galiausiai abiejų šalių vyriausybės susitaikė su Reino srities remilitarizavimu fait accompli.
