Purusas
| Purusas | |
|---|---|
 Purusas Peru teritorijoje
| |
| Ilgis | 3211 km |
| Baseino plotas | 371 000 km² |
| Vidutinis debitas | 12 600 m³/s |
| Ištakos | Kontamanos kalnai |
| Žiotys | Amazonė |
| Šalys |  Peru,  Brazilija
|
 Vikiteka |
Purusas |
Purusas (port. Rio Purus) – upė Amazonijoje, Peru ir Brazilijos teritorijoje; Amazonės dešinysis intakas. Prasideda rytiniuose Andų šlaituose (Kontamanos kalnuose), Peru teritorijoje, Ukajalio departamente, netoli Ukajalio upės. Teka į šiaurės rytus lygia ir ekvatorine selva padengta Amazonės žemuma lygiagrečiai su kitu Amazonės intaku Madeira. Pirmuosius 38 km teka Peru teritorija, toliau – per Braziliją (Akrės ir Amazonės valstijas). Vaga viena labiausiai vingiuotų pasaulyje,[1] kadangi upės nuolydis minimalus, o žiotys tėra 33 m aukštyje virš jūros lygio. Žemupyje patenka į protakų ir kanalų labirintą. Įteka į Amazonę ties Anamanu, į pietvakarius nuo Manauso.[2][3]
Didžiausi intakai: Kurancha, Inauinis, Pauinis, Tapaua (kairieji), Čandlesas, Jakas, Akrė, Sepatinis, Itušis, Mukuinas, Itapapana, Ipišuna (dešinieji).
Vagos gylis beveik per visą upės kelią viršija 15 m. Kovo–balandžio mėnesiais upė plačiai ištvinsta. Purusas laivuojamas iki pat aukštupio.[4]
Puruso aukštupys – retai gyvenama ir sunkiai pasiekiama teritorija. Ten įsiteigtas Puruso aukštupio nacionalinis parkas, Maško Piru, Puruso aukštupio, Kaitutu, Paumarių ir kitos indėnų teritorijos. Didesnės gyvenvietės prie upės: Puerto Esperansa (Peru), Santa Roza do Purusas, Manoel Urbanas, Boka do Akrė, Pauinis, Labrėja, Kanutama, Tapaua, Beruris (Brazilija).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Purus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ R. Ziesler and G.D. Ardizzone. LAS AGUAS CONTINENTALES DE AMERICA LATINA/THE INLAND WATERS OF LATIN AMERICA, Fishery Information, Data and Statistics Service. Fisheries Department FAO, Rome.
- ↑ Mapa Rodoviário Amazonas. Ministério dos Transportes, 2002.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.