Prekmurjė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Slovėnijos istorinis regionas: Prekmurje
Šalis	rytų Slovėnija
Tautos	slovėnai
Valstybės	Slovėnų marka
Miestai	Murska Sobota
Prekmurjė Slovėnijos žemėlapyje (Nr. 5)

Prekmurjė (slovėn. Prekmurje) – ryčiausias Slovėnijos regionas. Šiaurės rytuose ribojasi su Vengrija, Šiaurės vakaruose – su Austrija, pietuose – su Kroatija, pietvakariuose – su Žemutine Štirija (Slovėnija). Ilgą laiką buvo Vengrijos karalystės, o ne Austrijos dalis, tuo ji skiriasi nuo kitų slovėnų žemių. Prekmurjė išlaiko tam tikrus lingvistinius, religinius ir kitokius kultūrinius ypatumus, kuriais skiriasi nuo kitų istorinių Slovėnijos regionų.

Regionas pavadintas pagal Muros upę, kuri skiria Prekmurję nuo likusios Slovėnijos. Slovėn. Prekmurje atitinka liet. 'Užmurė, kraštas už Muros upės', lotyniškas atitikmuo yra Transmurania.
Vengriškas pavadinimas yra Muravidék, vokiškas – Übermurgebiet.

Pavadinimas Prekmurje atsirado palyginti neseniai. Iki 1919 m. slovėnų gyvenamos žemės Vengrijos karalystės Vaso grafystėje buvo vadinamos Slovėnų marka arba Vendų marka (slovėn. Slovenska krajina, veng. Vendvidék).
Dabartinės Prekmurjės dalis, priklausiusi Zalos medei (sritis tarp Lendavos, Kobiljės ir Beltinci) nebuvo laikoma Slovėnų markos dalimi. Iki XIX a. pradžios ši Zalos medės dalis bažnytiniu požiūriu priklausė Zagrebo arkivyskupijai. Arkivyskupijos dokumentacijoje kraštas buvo vadinamas Transmuranija arba Prekmurjė.
Po 1919 m. šis pavadinimas buvo prisimintas, jį ėmė naudoti naujoje Jugoslavijos karalystėje. Šis pavadinimas vietinių gyventojų tarpe neišpopuliarėjo. Vietiniai ir toliau vadino Slovenska krajina, o vėliau – Murska krajina 'Muros marka'. Pastarasis pavadinimas ir buvo populiariausias iki Antrojo pasaulinio karo. Dabartinis vengriškas pavadinimas irgi likęs iš to laikotarpio ir yra žodžio Murska krajina vertinys.
Pavadinimas Prekmurjė įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo ir pakeitė ankstesniuosius pavadinimus.

Senasis vengriškas pavadinimas Vendvidék Vengrijoje vis dar egzistuoja, bet dabar jau reiškia nedidelę slovėnų gyvenamą teritoriją tarp Sentgotthardo (Szentgotthard) ir Slovėnijos sienos, kuri po 1919 m. liko Vengrijai.

Regionas dalinamas į tris subregionus:

• kalvotas rajonas į šiaurę nuo Murska Sobotos, vadinamas Goričko,
• rytų lygumos, besidriekiančios prie Muros upės, vadinamos Ravansko 'lygumos',
• vakarinės žemumos apie Lendavą, vadinamos Dolinsko 'Žemumos'.

Administracinis ir komercinis regiono centras yra Murska Sobota. Antras didelis miestas yra Lendava.
Kiti kaimo vietovių centrai yra Dobrovnikas, Turniščė, Beltincai, Črenšovcai.

Dauguma rajono gyventojų yra etniniai slovėnai. Regione yra nemaža tautinė vengrų mažuma, taip pat gana daug čigonų.

1921 m. regione gyveno 92 295 žmonės, iš jų 74 199 kalbėjo slovėniškai, 14 065 – vengriškai, 2540 – vokiškai. Vokiškoji gyventojų dalis buvo susitelkusi trijuose kaimuose netoli Austrijos sienos ir Murska Sobotoje, dalis jų asimiliavosi, dalis buvo išstumta po Antrojo pasaulinio karo.

Nuo maždaug 1950 m. vengrų kalba buvo antroji oficiali kalba apylinkėse, kur tradiciškai gyveno vengrų mažuma. Tris savivaldybės (Lendava, Hodošas, Dobrovnikas) buvo visiškai dvikalbiai, o dvi (Šalovcai, Moravske Toplicė) – dalinai dvikalbės. Hodošo ir Dobrovniko savivaldybėse vengrai sudarė daugumą.

Prekmurjė tradiciškai buvo religiniu požiūriu labiausiai maišytas Slovėnijos dalis:

• katalikai – dauguma,
• protestantai (daugiausia – liuteronai), jų daugiausia (ketvirtis – penktadalis regiono gyventojų) buvo Goričko kalvose,
• judėjai prieš Antrąjį pasaulinį karą sudarė stambią bendruomenę, jie daugiausia gyveno Murska Sobotoje bei Lendavoje. XX a. 4-ą dešimtmetį 2/3 Slovėnijos žydų gyveno Prekmurjėje. Dauguma jų buvo sunaikinti karo metu.

Regione yra gana daug čigonų, jis yra vienas iš dviejų regionų, kuriuose daug čigonų (antrasis toks regionas – Žemutinė Karniola.

Regionas gyvenamas nuo akmens amžiaus. Vėliau jis buvo Romos imperijos dalis, po to – ostgotų karalystės, vėliau – lombardų, avarų karalysčių, frankų imperijos, Balatono kunigaikštystės (IX a.), Arnulfo Karantanijos karalystės (X amžius) dalis.
X amžiaus gale į regioną įsiveržė madjarai, ir jis tapo Vengrijos karalystės dalimi iki 1919 m. Po to regionas buvo aneksuotas Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės.

Romėnų valdymo laikais regionas buvo Panonijos provincijos dalis. Gali būti, kad ankstyvos slavų gyvenvietės regione egzistavo jau anksčiau, tačiau šiuolaikinių slovėnų protėviai atsikraustė iš rytinių Alpių ir apsigyveno Prekmurjėje po to, kai Karolio Didžiojo frankai sutriuškino avarus.
IX a. regionas buvo slavų Balatono kunigaikštystės dalis. Kunigaikštystės centras buvo dabartinis Blatnogradas prie Balatono ežero. Vėliau kunigaikštystė suiro ir įsiliejo į Karantanijos karalystę, sukurtą vokiečių imperatoriaus Arnulfo Karintiečio. Šią karalystę, vienijusią visus slovėnų protėvius, sunaikino madjarai įsibrovėliai, kurie užkariavo Panonijos lygumą ir įjungė būsimąją Prekmurję į Vengrijos karalystę. Slovėnų gyvenamos žemės XII a. pabaigoje jau buvo susitraukusios iki dabartinio dydžio ir daugiau nesikeitė. Regionas tarp XI a. ir 1526 m. priklausė Vaso grafystei.

1526 m. Prekmurjė kartu su visa vakarų Vengrija atsidūrė Habsburgų valdžioje. Tik keli kaimai trumpais tarpsniais turėjo mokėti duoklę osmanams 1566–1688 m. O Beltinciai (vadinti Balatinu) tapo Balatino sandžako (Kanijės provincija) centru.
1687 m. buvo atkurta Vaso grafystė, kuriai ir priklausė šis regionas (su nedidele pertrauka 1849–1867 m.). Tik Lendavos apylinkės priklausė Zalos medei.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir vykstant 1919 m. Vengrijos revoliucijai buvo įsikūrusi kelias dienas egzistavusi Prekmurjės respublika. Po to kraštą okupavo Jugoslavijos kariuomenė ir įjungė Prekmurję į naujai įkurtą Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę, kuri 1929 m. buvo pervadinta į Jugoslavijos karalystę.
Tarp 1918 ir 1922 m. regionas buvo Mariboro grafystės, o 1929–1941 m. – Dravos banato (sostinė Liubliana) dalis.
Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944 m.) Prekmurjė buvo okupuota Horčio (Miklós Horthy) Vengrijos, o 1944–1945 m. – nacistinės Vokietijos. Prekmurję 1945 m. gegužės mėn. išlaisvino Tarybinė Armija. Po karo kraštas tapo Slovėnijos socialistinės respublikos (naujai sukurtos Jugoslavijos valstybės sudėtyje) dalimi.

Regionas žinomas savo gana savitais patiekalais. Žinomiausi iš jų yra kiaulienos, ropės ir sorų troškinys bujta repa bei sluoksniuotas pyragas prekmurska gibanica.