Pilbara

Pilbara Pilbara
Laiko juosta: (UTC+8) ------ vasaros: (UTC)
Valstybė	Australija
Valstija	Vakarų Australija
Savivaldybės	4
Įkūrimo data	1993
Gyventojų (2021)	55 034[1]
Plotas	507 896 km²
Tankumas (2021)	0,11 žm./km²
Vikiteka	PilbaraVikiteka

Pilbara (angl. Pilbara) – didelis, sausas ir retai gyvenamas kraštas Australijos šiaurės vakaruose, vienas iš devynių Vakarų Australijos statistinių ekonominių regionų. Plotas 507 896 km², apima apie penktadalį valstijos. Į regiono sudėtį įeina keturios savivaldybės (Karatos didysis miestas, Port Hedlando miestas, Ašbertono grafystė ir Rytų Pilbaros grafystė), kuriose gyvena 55 034 gyventojai (2021 m. gyventojų surašymo duomenys).^[1]

Regionas turtingas naudingųjų iškasenų: geležies ir kitų rūdų, naftos, gamtinių dujų. Geležies rūdos atsargos – vienos didžiausių pasaulyje, o metinės kasybos apimtys sudaro daugiau kaip trečdalį pasaulinės produkcijos (39 % 2018 m.).^[2] Rūdos eksportui iš kasyklų nutiesti didelę apkrovą atlaikantys geležinkeliai, pastatyti stambūs uostai.

Pilbaroje yra vienos seniausių Žemės paviršiaus uolienų, susiformavusių prieš 3,5 mlrd. metų. Daugiau kaip 40 tūkst. metų regione gyvena Australijos aborigenai. Europiečiai ir jų palikuonys Pilbara susidomėjo XIX a. antroje pusėje, kai pradėti steigti avių ūkiai, ieškota aukso, žvejoti perlai. Gyventojų žymiai padaugėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, pradėjus kasti geležies rūdą.^[3]

Siauresne prasme Pilbara vadinamas vienas iš Australijos bioregionų, užimantis 178 500 km² plotą vakarinėje ekonominio Pilbaros regiono dalyje. Ekonominis Pilbaros regionas apima ir didesnę dalį Didžiosios Smėlio dykumos bioregiono bei mažesnę dalį Mažosios Smėlio dykumos, Gibsono dykumos,^[4] Karnarvono, Gaskoino, ir Dampyro Žemės bioregionų.^[5]

Pirmieji žmonės, Australijos aborigenai, Pilbaroje apsigyveno daugiau kaip prieš 40 tūkst. metų.^[6] Barapo pusiasalyje ir Dampyro salyne yra didžiausia pasaulyje uolų piešinių koncentracija – virš milijono petroglifų. Nustatyta, kad seniausiems yra apie 40 tūkst. metų, o naujausi įrėžti XIX a., europiečiams pradėjus kolonizuoti Pilbarą.^[7]

Europiečių laivai Pilbaros pakrantėje pradėjo lankytis nuo 1618 m. 1688 m. Pilbaros krantus tyrinėjo anglų keliautojas Viljamas Dampiras. 1861 m. australų keliautojas Fransis Gregoris (Francis Gregory) išsilaipino Nikolo įlankoje (prie dabartinės Karatos) ir ištyrė Forteskju, Ašbertono, De Grėjaus ir Oukoverio upių apylinkes. Po jo pranešimų, kad vietovės tinkamos ganykloms, Pilbaroje kūrėsi avių ūkiai ir pirmosios gyvenvietės: Roubornas, Kosakas, Point Samsonas, Port Hedlandas ir Onslou. 1888 m. prie Marbl Baro ir Nalagaino rasta aukso. Kasybos ir gyvulininkystės reikmėms kolonijos vyriausybės potvarkiu buvo kasami šuliniai, 1891 m. iš Port Hedlando į Marbl Barą nutiestas geležinkelis. 1910–1914 ir 1920–1924 m. regionas patyrė dideles sausras, kurios atskirose vietovėse beveik sunaikino Pilbaros biologinę įvairovę.^[3]

1920 m. pasibaigus aukso kasybai, regiono ūkyje vėl vyravo ganyklinė gyvulininkystė. 1943 m. prie Vitnumo pradėta asbesto kasyba. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Pilbaroje rasta didelių geležies rūdos telkinių, o 1960 m. panaikinus geležies rūdos eksporto draudimą, pradėta jos kasyba. Dėl rūdos kasybos per 10 metų dešimteriopai padaugėjo gyventojų, nutiesti geležinkeliai, pastatyti nauji uostai, įkurti nauji miestai: Dampyras, Tom Praisas, Paraberdu, Pietų Hedlandas, Niumanas, Vikamas, Panavonika, Goldsvertis ir Šei Gapas (du pastarieji nebegyvenami). Su kasyba susijusios infrastruktūros atsiradimas paskatino regione turizmo plėtrą. Septintajame dešimtmetyje Pilbaros pakrantėje pradėta naftos, o devintajame dešimtmetyje – gamtinių dujų gavyba.^[3]

1952 ir 1956 m. Montebelo salose Didžioji Britanija vykdė antžeminius branduolinius bandymus.^[8]

Regionas yra Vakarų Australijos šiaurinėje dalyje, į šiaurę nuo Ožiaragio atogrąžos. Šiaurėje ribojasi su Kimberliu, rytuose – su Šiaurės teritorija, pietuose – su Goldfildsu-Esperansu, Vidurio Vakarų regionu ir Gaskoinu, vakarose prieina prie Indijos vandenyno. Kranto linija vingiuota, gausu nedidelių salų: Barou sala (didžiausia), Montebelo salos, Dampyro salynas ir kt. Reljefas iškilęs virš jūros lygio vidutiniškai 300 m.^[9] Pakrantėje plyti smėlėta lyguma, rytuose – beveik negyvenama Didžioji Smėlio dykuma. Tarp jų iškilusios turtingos naudingųjų iškasenų aukštumos – Hamerslio, Čičesterio, Oftalmijos, Barlio, Robertsono, Troselo kalnagūbriai. Hamerslio kalnagūbryje stūkso aukščiausia Vakarų Australijos viršūnė – Mehario kalnas (1248 m). Pilbaroje yra vienos seniausių žemės paviršiaus uolienų pasaulyje; jų amžius siekia apie 3,5 mlrd. metų.^[4]

Upės laikinos, sausuoju metų laiku (Pietų pusrutulio žiemą ir pavasarį)^[4] išdžiūsta, po stiprių liūčių patvinsta. Didžiausios – De Grėjus, Forteskju ir Ašbertonas. Rytuose daug druskingų ežerų, didžiausi – Makajaus ir Nusivylimo.^[10]

Klimatas karštas ir sausas. Vasarą oras įšyla virš 32º C, būna ir karštesnių nei 45º C dienų. Žiemą pakrantėje žemiausia oro temperatūra kartais siekia 10º C, žemyno gilumoje – 0º C. Kritulių per metus iškrinta nuo 200 iki 350 mm, daugiausia – gruodžio–kovo mėnesiais. Rugpjūtį–lapkritį paprastai lietaus nebūna. Atogrąžų ciklonai Pilbarą pasiekia retai – vidutiniškai septyni per 10 metų,^[4] kitais duomenimis – dukart per metus.^[11] Pilbaroje prie Marbl Baro yra viena karščiausių vietų Australijoje, kur spalio–gegužės mėnesiais oro temperatūra dažnai viršija 49º C. 1923–1924 m. Marbl Bare užregistruota rekordinė karščio banga, kai oro temperatūra 170 dienas iš eilės viršijo 38º C.^[9]

Augalija prisitaikiusi prie ilgų sausrų. Pakrantėje vyrauja spinifeksų savanos ir žemi retmiškiai, yra mangrovių. Pagrindinių upių slėniuose ir Hamerslio kalnagūbrio pietiniuose šlaituose pasitaiko aukštų krūmynų ir žemų retmiškių, juose vyrauja eukaliptai ir akacijos. Eukaliptų Pilbaroje suskaičiuojama daugiau kaip 30 rūšių: nuo daugiakamienių krūmų iki 3–20 m aukščio medžių; akacijų – daugiau kaip 50 rūšių. Forteskju slėnio lygumose yra druskingų pelkių ir trumpų žolių savanų.^[4] Didžiojoje Smėlio dykumoje augalija skurdi, auga varpinės žolės, akacijos, žemaūgiai eukaliptai.^[10]

Saugomose teritorijose gausu įvairių paukščių, raudonųjų kengūrų, kalnų kengūrų, uolinių valabių, echidnų ir šikšnosparnių, gekonų, varanų, agamų, bekojų driežų, pitonų ir kitų gyvačių. Yra didelių termitynų. Keletas žinduolių ir roplių rūšių – endeminės Pilbaroje.^[4]

Regiono gamta saugoma Karidžinio, Milstrimo–Čičesterio, Murudžugos ir Karlamiljo nacionaliniuose parkuose, Montebelo salų jūriniame parke ir rezervatuose. Karlamiljo ir Karidžinio nacionaliniai parkai – didžiausi Vakarų Australijoje.^[12]

2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, keturiose Pilbaros savivaldybėse buvo 55 034 gyventojai. Apie trečdalį gyventojų nurodė gimę už Australijos ribų, apie 15 % buvo aborigenų kilmės. Vidutinis gyventojų amžius 33 metai,^[1] nedidelę daugumą sudaro vyrai (56 %).^{[13][14][15][16]} Dar apie 50 tūkst. gyventojų (2013 m. duomenimis) Pilbaroje pastoviai negyvena, bet rotacijos principu (fly-in-fly-out) atskrenda dirbti į kasyklas. Kasybos bendrovės tokiu būdu sutaupo lėšų, kurių reikėtų darbuotojų ir jų šeimų pastoviam apgyvendinimui.^[17] Didinant ir diversifikuojant ekonomiką siekiama iki 2035 m. pastovių gyventojų skaičių padidinti iki 140 tūkst.^[18]

Dauguma gyventojų susitelkę Pilbaros vakarinėje dalyje: vandenyno pakrantės miestuose ir regiono kalnuotoje dalyje esančiuose kasybos centruose. Rytų Pilbaros dykumos gyvenamos retai – daugiausia tik nedidelių aborigenų bendruomenių. Pagrindiniai regiono centrai ir didžiausi miestai yra Karata (17 013 gyv. 2021 m.)^[19] ir Port Hedlandas (15 298 gyv.).^[20] Kiti didesni miestai – Niumanas (4 239 gyv.),^[21] Tom Praisas (2 874 gyv.),^[22] Vikamas (2 016 gyv.),^[23] Paraberdu (1 319 gyv.),^[24] Dampyras (1 282 gyv.),^[25] Onslou (813 gyv.),^[26] Roubornas (700 gyv.)^[27] ir Panavonika (685 gyv.).^[28]

Pilbaroje sukuriama apie 6 % Australijos bendrojo vidaus produkto vertės^[30] ir užtikrinama apie 5 % Vakarų Australijos valstijos darbo vietų. Regiono ekonomikoje vyrauja kasyba (daugiau kaip 80 % regiono produkcijos vertės), statyba ir eksporto paslaugos.^[31] Kitos svarbesnės ūkio šakos – žemės ūkis (gyvulininkystė), pramonė, prekyba, žvejyba.^[32]

Regionas turtingas naudingųjų iškasenų: geležies ir kitų metalų rūdos, naftos, gamtinių dujų. 2014 m. duomenimis Pilbaroje iškasama 95 % Australijos geležies rūdos ir išgaunama 70 % Australijos gamtinių dujų. Geležies rūda kasama nuo XX a. septintojo dešimtmečio, daugiausia Niumano ir Tom Praiso apylinkėse. Stambiausios kasybos bendrovės – „BHP Group“, „Rio Tinto“, „Fortescue Metals Group“ ir „Atlas Iron“. Kasybos bendrovėms priklauso ir Pilbaros geležinkeliai bei uostų terminalai.^[33]

Nafta ir gamtinės dujos išgaunamos atviroje jūroje prie Barou salos, Onslou ir Dampyro (Karnarvono baseinas). Prie Dampyro, Onslou ir Barou saloje veikia suskystintų dujų gamyklos,^[34] prie Dampyro – mineralinių trąšų ir amoniako gamyklos. Prie Telferio kasamas auksas ir vario rūda, De Grėjaus baseine – mangano (Vudi Vudžio kasykla), ličio ir tantalo rūdos (Pilgangoros kasykla), prie Dampyro, Port Hedlando ir Onslou – valgomoji druska.^[35] Elektros energija gaminama šiluminėse elektrinėse.

Regioną kerta du valstybinės reikšmės keliai: Didysis Šiaurės plentas (Great Northern Highway), jungiantis Pertą su Vindamu, ir Šiaurės Vakarų Pakrantės plentas (North West Coastal Highway), jungiantis Džeraldtoną su Port Hedlandu. Kasybos reikmėms įrengtos keturios geležinkelių sistemos, jungiančios geležies rūdos kasyklas su uostais. Geležinkeliai standartinės vėžės (1435 mm), pritaikyti sunkiasvoriams traukiniams. Bendras geležinkelių ilgis – 2 785 km,^[36] pagrindinės kryptys – iš Niumano į Port Hedlandą ir iš Paraberdu bei Tom Praiso į Dampyrą.^[9] Pilbaroje veikia trys stambūs jūrų uostai. Port Hedlandas – didžiausias pasaulyje birių krovinių uostas, jame kasmet perkraunama daugiau nei 500 mln. t krovinių (geležies, mangano rūda, druska). Dampyras – antras Australijoje pagal krovinių apyvartą. Jame kasmet perkraunama daugiau nei 170 mln. t krovinių^[37] (geležies rūda, suskystintos dujos, druska). Port Volkote perkraunama geležies rūda.^[38] Mažesni uostai veikia Barou saloje, Onslou (Ašbertono ir Onslou uostai), Prestono kyšulyje.^[34]

Pilbaroje yra penki reguliarius skrydžius aptarnaujantys oro uostai: Port Hedlando (tarptautinis),^[39] Karatos, Niumano, Paraberdu ir Onslou.^[40] Aerouostus turi ir kitos gyvenvietės bei kasyklos, juose vykdomi užsakomieji skrydžiai. Gamtinės dujos iš gavybos vietų į Vakarų Australijos miestus ir kasyklas gabenamos dujotiekiais: į Banberį (1539 km), Kalgurlį (1590 km), Port Hedlandą–Telferį ir Forteskju slėnio kasyklas.^[41]

Pilbarą per metus aplanko daugiau kaip milijonas turistų, o metinės pajamos iš turizmo sudaro daugiau kaip 400 mln. Australijos dolerių. Turizmo sezonas tęsiasi nuo balandžio iki spalio – Pietų pusrutulio žiemą, palankesnėmis klimato sąlygomis. Po regioną keliaujama daugiausia automobiliais su nameliais-autopriekabomis; dauguma tokių keliaujančiųjų – į pensiją išėję australai.^[42] Lankomas Karidžinio nacionalinis parkas (tarpekliai su kriokliais ir vandens baseinais), Milstrimo–Čičesterio nacionalinis parkas, Barapo pusiasalis (aborigenų uolų piešiniai), Dampyro salynas (meškeriojimas, nardymas, plaukiojimas valtimis, paplūdimiai), Rouborno ir Kosako gyvenvietės (kolonijinė istorija), kasyklos (rengiamos ekskursijos), laukinių gėlių laukai.^[43][44][45]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.