Parkas

Kitos reikšmės – Parkas (reikšmės).

Parkas – natūrali, pusiau natūrali ar žmogaus dėka suformuota, apsodinta erdvė skirta poilsiui, pramogai ar laukinės gamtos, natūralių buveinių apsaugai. Tai gali būti istorinis parkas, miško parkas, nacionalinis parkas, kraštovaizdžio parkas, kultūros ir poilsio parkas, miesto parkas ir kiti. Dažniausiai parkai priklauso valstybei, tačiau yra skirti visų gyventojų rekreacijai. Dauguma jų įsikūrusių miestuose, gyvenvietėse ar šalia vandens telkinių. Parką gali sudaryti žoliniai plotai, uolienos, dirva, medžiai taip pat gali būti pastatų ar kitų paminklų (žymaus rašytojo atminimui pagerbti), fontanų, vaikų žaidimų aikštelių, alėjos, pėsčiųjų, dviračių ir kitos veiklos takai, apšvietimas.

Pasaulio kultūros istorijoje yra teigiama, jog vieni iš pirmųjų parko atsiradimo pradininkų yra Britanija I m. e. amžiuje. Vienas iš garsiausių pirmųjų parko tipų pavyzdžių - Fišburno romėnų rūmų parkas, kuris šiuo metu yra rekonstruotas. Parkams nebuvo vyraujanti pompastika ar sudėtingos geometrinės formos taip, kaip itališkųjų sodų pavyzdžiuose. Buvo stengiamasi kuo daugiau parkų įkurti prie gyvenamųjų pastatų. Nors paties parko projektas, nebuvo ypatingai simetriškas, įvairiai išvingiuoti pasivaikščiojimo takai, tačiau proporcingumas atsispindėjo gėlynuose. Juose vyravo darnumas ir atkartojimas, ypač populiarios žemos buksmedžių gyvatvorės, kurios skirdavo tuos žvyruotus pasivaikščiojimo takus. Tam, kad gyventojams būtų sukurtas privatumo jausmas iš gyvatvorių formavo nišas, kurios buvo puošiamos įvairiai: skulptūromis, lauko suoliukais ar urnomis.^[1]

Didėjant karams ir kovoms architektūroje ėmė gausėti pilių. Šis laikotarpis priskiriamas viduramžiams. Pompastikos ar kitų architektūrinių elementų buvo mažai. Tai daugiau vietos, kurios skirtos pasisėdėjimams ar poilsiui po sunkios žvalgybos dienos. Svarbiausias privalumas šių sodų, jog atsiverdavo visas miesto vaizdas.

Kitas parkų vystymosi etapas atėjo po reformacijos, kuris siejamas su Tiudorų dinastija (1485–1603 m.). Šiame laikotarpyje ypač išpopuliarėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Natūralus aptvėrimas turimos žemės, tam kad įkurtų elnių ar galvijų ganyklas, suformavo pradžią kurti parkus ar sodus, net paprastiems gyventojams, kurie iki tol visiškai nenusimanė apie architektūrinius elementus. Parkas buvo ganėtinai uždaras, tą uždarumo jausmą formavo įvairios sienos, tvoros, gyvatvorės. Tiudorų dinastija (1485–1603 m.) pasauliui atnešė didelį indėlį. Siekiant žmonijai įnešti kažko naujo, pasekė Italijos pavyzdžiu formuojant parkus, kurie tapo savotiškai atskirti nuo pastato, įsivyravo viduramžiais prarastos linijos ir proporcingumas. Itališkųjų parkų pavyzdžiai: Haddon Hall (Derbišyre), Montacute House (Somersete).

XVIII amžius – XX a. vienas iš moderniausių laikotarpių parkų atžvilgiu. Tai klestėjimo laikotarpis, kuomet ne tik Italijoje ar Prancūzijoje vyrauja išskirtinio grožio parkai, tačiau ir Nyderlanduose, Vokietijoje taip pat ir Lietuvoje. Parkų kūrimui skiriamas itin kruopštus darbas, atsakingumas, kruopščiai išplanuojamos visos detalės. Parkuose įsivyrauja perspektyvos kartu su skulptūromis, erdvės akcentuotos klasikiniais ornamentais, takų linijos nėra griežtos,jos kaip tik tampa plastiškos, gėlynus jau pakeičia veja. Siekiama kuo daugiau sukurti natūralumo. Augalai sodinami laisva forma, o vandens tvenkiniai taip pat iš stačiakampio formos pereina prie natūralios. ^[2]Parkas ne atskiriamas nuo pastato, o su juo susilieja. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo viešieji parkai.

XX amžiuje ypač išpopuliarėjo daugiamečiai augalai ir jų spalvinė įvairovė. Daugiausia sodų ar parkų planavimas buvo paremtas spalvine schema. Įtakingiausio to laikmečio sodininkė laikoma Gertrude Jekyll, ^[3]kuri sukūrė savotišką „Cottage garden“ tradiciją. Jos teigimu gyventojams didžiausias prioritetas turėtų būti parkas ar sodas, o tik po to pastatas.

Istoriniai parkai ir sodai yra svarbūs tautos istorinės aplinkos ir kultūros paveldo elementai, atspindintys autentiškumą, stilistinių ir meninių bruožų sankaupą, būdingą atskiriems meno raidos laikotarpiams.

Renesanso stiliaus istorinių sodų kompozicijoje atsispindėjo renesansui būdinga žmogaus viršenybės gamtoje idėja. Sodo planas buvo geometrinis, simetriškas ar asimetrinis, turėjo dažniausiai vieną kompozicinę ašį, kuri rėmėsi į kompozicijos dominantę. Lygiagrečiai su pagrindiniu taku ir statmenai jam eidavo antraeiliai takai, kurie sudalydavo teritoriją dažniausiai į kvadratus ar stačiakampius. Šie kvadratai buvo puošiami karpytų medžių ir krūmų kompozicijomis. Puikiu renesanso stiliaus sodu garsėjo Lante vila.

Barokinio stiliaus istorinių sodų tikslas – pamėgdžioti gamtos sudėtingumą. Šie parkai buvo geometrinio suplanavimo, pabrėžtos ašinės kompozicijos, kurios branduolį sudarė rūmai ir priešais įrengta reprezentacinė aikštė su puošniais parteriais. Už rūmų vidinėje pusėje buvo įrengiama intymioji parko dalis, sudalinta į geometrinės formos sektorius, apsuptus reguliariai karpomų medžių gyvasienėmis ir krūmų gyvatvorėmis, kurių viduje kartais buvo išdėstyti žalieji kabinetai, labirintai.

Klasicizmo stiliaus istorinių sodų siekis buvo prieš rūmus sukurti reprezentacinį geometrinių formų parterį, o už rūmų atkurti ir atverti natūralaus kraštovaizdžio grožį ir formas. Parkų erdvėse buvo kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas, naudojami antiką menantys, mažosios architektūros objektai ir skulptūros, jų vieta pagrįsta racionalumu ir kompoziciniu užbaigtumu. Prie kraštovaizdinių klasicizmo parkų galima priskirti Pakruojo, Joniškėlio, Oginskių parkus.^[4]

Romantizmo stiliaus istoriniuose soduose buvo siekiama perteikti natūralaus kraštovaizdžio grožį, išgauti tapybiškiausią gamtos kompoziciją, papuoštą ne tik antikinę, bet ir viduramžių architektūrą ir skulptūrą menančiais elementais (portikais, kolonomis, pilių bokštų ir pan.).^[5]

XIX a. antrojoje pusėje parkai pradėti kurti vadinamo eklektikos stiliumi. Juose buvo tęsiamos romantizmo parkų stiliaus tradicijos, siekiama imituoti praeities ar net suplakti kelių praeities epochų sodų ir parkų meno stilių bruožus. Šio stiliaus parkus Lietuvoje sukūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard François André Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje ir Lentvaryje. XIX a. pabaigoje įsivyrauja modernizmo stiliaus istoriniai parkai, kurio svarbiausias principas – kurti naują stilių, atsiriboti nuo istorinių formų bei schemų.

Nacionaliniai parkai – tai valstybės saugomos teritorijos su konkrečiam kraštui būdingu kraštovaizdžiu, gyvenvietėmis, kultūros vertybėmis. Tai teritorijos, skirtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui saugoti ir tvarkyti.^[6]

Pirmasis nacionalinis parkas buvo įkurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Amerikoje, nes čia per kelis šimtus metų nuo pirmųjų europiečių pasirodymo milžiniški miškų plotai buvo iškirsti, išdeginti, o stepės ir pusdykumės išartos. Beatodairiškas gamtos alinimas ir niokojimas padarė didžiulę žalą Šiaurės Amerikos gamtai. Susiklosčiusi padėtis paskatino amerikiečius susirūpinti gamtosauga: priimti įstatymus, draudžiančius arba ribojančius žmonių ūkinę veiklą gražiausiuose gamtos kampeliuose. Iš pradžių priimta įstatymų draudžiančių kai kuriose teritorijose apsigyventi, dirbti arba parduoti žemę. Ilgai rūpintasi išsaugoti tik miškus. Vėliau imta saugoti retas bei nykstančias gyvūnų rūšis, įspūdingus ugnikalnių, ežerų, upių kraštovaizdžius. Pirmas nacionalinis parkas vadinosi Jeloustono nacionalinis parkas.

Nacionaliniuose parkuose taip pat skatinamas ir pažintinis turizmas, siekiama lankytojus susipažindinti su gamtos bei kultūros vertybėmis. Žmonių veiklos tokiuose parkuose yra ribojamos, kruopščiai derinamos su gamtos apsauga.^[7]Lietuvoje yra iš viso 5 nacionaliniai parkai: Aukštaitijos nacionalinis parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas, Dzūkijos nacionalinis parkas, Kuršių nerijos nacionalinis parkas ir Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Regioniniai parkai – tai saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, kurie užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto.^[8]

Apskritai bendra pasaulinė kraštotvarkinė regioninių parkų įvairovė gana didelė ir apima šias jų rūšis bei porūšius:

• standartiniai nacionaliniai parkai – tai natūralios gamtos konservacinis (rezervatinis), mažai sukultūrintas konservacinis (draustinis), mažai sukultūrintas konservacinis – rekreacinis (polifunkcinis) parkas.
• istoriniai nacionaliniai parkai (mažai urbanizuotas konservacinis – rekreacinis ir urbanizuotas konservacinis – rekreacinis).
• rekreaciniai (rekreacinio profilio) regioniniai parkai – tai mažai ar vidutiniškai sukultūrintas rekreacinis-konservacinis ar mažai urbanizuotas rekreacinis-konservacinis parkas

Tokia ar panaši kompleksinė regioninių parkų samprata paprastai būdinga išsivysčiusioms valstybėms, pasižyminčioms aukštu kraštovaizdžio sukultūrinimo laipsniu.

Miesto parkai – tai ne tik svarbiausi architektūriniai, urbanistiniai ar gamtiniai elementai miestams, bet ir vietos, kuriose vyksta reikšmingiausi miesto gyvenimo įvykiai – šventiniai renginiai, minėjimai, kiti visuomenės susibūrimai, taip pat jos naudojamos trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, susitikimams ir pan.^[9]Miestų parkų planavimas, funkcinių zonų ar atskirų elementų išdėstymas, visų pirma priklauso nuo pagrindinių mieste vyraujančių funkcijų. Poilsio zonai daugiausia atsižvelgiama į natūralumą, natūralias detales, stengiamasi kuo paprastesnius augalus taikyti. Miesto centruose įsikūrusioms aikštėms priešingai skiriama daugiau dėmesio. Taikomi puošnesni augalai, įrenginėjami fontanai ar skulptūros žmonių, miesto pagerbimui.

Miesto parkų įranga – tai dangos, meniniai elementai, skulptūros, fontanai, suolai, stendai ir kiti, kurie tam tikru mastu atspindi miesto parkų funkcijas (reprezentacinę, rekreacinę, visuomeninę ir pan.). Parkų želdinius dažnai sudaro vejos, gėlynai, medžiai, krūmai, gyvatvorės, vijokliai.^[10]

Vikiteka: Parkas – vaizdinė ir garsinė medžiaga