Paparčio žiedas

Paparčio žiedas (latv. Papardes zieds) – vienas mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimas. Papartis iš tikrųjų nežydi. Apie tai lietuvių liaudies dainose sakoma: „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Paparčio sporos išsisėja, ir taip paparčiai toliau auga.

Paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas ar vidinio, dvasinio pasaulio bei gyvenimo metafora. Žiedo paieška – su dvasinėmis vertybėmis, patirtimis susijęs pasaulio pažinimo kelias. Mistinio paparčio žiedo paieška grindžiama racionalumu. Rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Paparčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas^[1]. Sakmė simbolizuoja, kad gėris, išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam. Be to, tariamai pražystančio paparčio žiedo sakmė iškelia ištvermę, kaip vertingiausią asmenybės brandos bruožą^[2]. Su paparčio žiedo šviesa yra tapatinamas žinojimas, pažinimas (sakoma: „šviesus žmogus“, „šviesuomenė“, „švietimas“).

Lietuvių liaudis yra sukūrusi nemažai sakmių apie stebuklingąjį paparčio žiedą. Jis pražystąs tik vienoje pasaulio vietoje vidurnaktį per Jonines ir tik trumpam, akimirksniui. Ieškoti reikia eiti pavieniui, o ne būriu. Nuėjus į mišką, reikia neišsigąsti įvairių magiškų dalykų, baisybių, laukti, iki kol paparčio žiedas sužydės. Kas, nepabūgęs baisių trikdžių ir kliūčių, atskirtyje atlikęs paparčio žiedo paieškai būtinus veiksmus, jį randa – tas įgyja dieviškąją visažinystės galią, tampa labai laimingas; mato, kur yra paslėpti pasaulio turtai, supranta paukščių ir gyvulių kalbą^[3]. Netyčia rastas paparčio žiedas (pavyzdžiui, užkritęs už apavo einant per mišką) – kaip ir su juo lengvai įgyta visažinystė – neilgai trukus prarandama.