Pamatas

Pamatas – konstrukcijos elementas, jungiantis jį su grunto pagrindu, skirtas perkelti apkrovas iš konstrukcijos į žemę.^[1] Pamatas perduoda ir paskirsto statinio apkrovą pagrindui. Pagal naudojamas statybines medžiagas, dažniausiai įrengiami iš betono arba gelžbetoninio, kartais akmenbetonio, būna monolitiniai arba iš anksto pagamintų surenkamų elementų. Pagal sąlytį su gruntu skiriami seklieji, poliniai ir gilieji pamatai.^[2]

Pamatas užtikrina laikomos konstrukcijos stabilumą:

• konstrukcijos svorį paskirsto dideliame plote, kad būtų išvengta slegiamo grunto perkrovos (tai gali sukelti nevienodą sėdimą),
• apsaugo konstrukciją nuo gamtos jėgų, įskaitant žemės drebėjimus, potvynius, sausras, šalčio bangas, stiprų vėją,
• suteikia lygų paviršių pradėti objekto statybą,
• įtvirtina konstrukciją giliai į žemę, padidinant jos stabilumą ir užkertant kelią perkrovai,
• padeda išvengti atraminės konstrukcijos šoninių judesių (kai kuriais atvejais).

Pamato konstrukciją lemia grunto savybės ir antžeminės pastato dalies apkrovos, gruntinio vandens lygis, grunto pobūdis (molis, žvyras, smėlis, durpės, mišrus gruntas), jo plėtimasis, sezoninio įšalo riba, reljefas. Požeminės konstrukcijos įrengimą lydi apsaugos nuo drėgmės (hidroizoliacijos), apšiltinimo bei kiti pamato paruošimo darbai.^[3] Netinkamai įrengtas pamatas lemia laikomos konstrukcijos deformacijas.

Sekliajam pamatui padėti tinkamiausia vieta – negiliai esantis stiprus, nejudintas gruntas. Tokį pamatą užtenka įleisti į gruntą nuo 0,5 m iki 3–5 m gylio. Ant atskiro pamato gali būti pastatoma pavienė kolona, stulpas ar panaši konstrukcija. Priklausomai nuo apkrovos pobūdžio, jo skerspjūvis – kvadratinis arba stačiakampis, laiptuotas arba piramidinis. Ant juostinio pamato statoma siena ar kelių kolonų eilė. Ištisinis, masyvusis pamatas statomas po visu statiniu, kai pamatą veikia ypač didelės apkrovos arba pagrinde slūgsantis gruntas yra silpnas, nestabilus.

Polinis pamatas esant silpnam gruntui įleidžiamas į daugiau kaip 3 m gylį, kur atsiremia į giliai slūgsantį tvirto grunto sluoksnį. Statybinėje aikštelėje pamato poliai įleidžiami pavieniui arba išdėstyti po kelis eilėmis, arba šachmatine tvarka. Vertikaliai arba su nuokrypiu sukaltų polių viršutines dalis apjungia rostverkas.

Gilusis pamatas įleidžiamas į gruntą dešimtis metrų, kad pasiektų reikiamo stiprumo gruntą ir galėtų atlaikyti dideles apkrovas. Tokiam pamatui padaryti į gruntą įleidžiamas ir užbetonuojamas didelio skersmens vamzdis, grunte išgręžiamas ir užpildomas betonu gręžinys ar iškasama ir užbetonuojama siaura gili tranšėja. Konstrukcijos stiprumui padidinti naudojama armatūra, metalo elementai.

Sprendžiant iš archeologinių tyrinėjimų, namai su pamatais Lietuvoje buvo statomi jau XIII a.^[2] Paprastai naudojo ąžuolinius tašus ar didesnius neapdorotus akmenis padėti po pastato kampais ar kartais ir po visa siena. Ilgainiui toks pastatas ant mažai įgilintų pamatų susmegdavo į žemę. Po mediniais pastatais įrengdavo ir stulpinius pamatus: į žemę iki 1,4 m. įkasdavo apdegintus ir dervuotus tašus.

XIX a. pamatuose tarpai tarp didelių akmenų buvo pripildomi smulkesnių akmenų ir užliejami molio skiediniu. XX a. pradžioje pradėta naudoti cementinį skiedinį, pamatus imta giliau įleisti į gruntą. XX a. viduryje pamatams imta plačiai naudoti akmenbetonį, betoną ir gelžbetonį.^[2]

• 
  Kesoninis pamatas (Baltosios rožės tiltas)
• 
  Pamato liejimo darbai
• 
  Monolitinio gelžbetonio pamatas
• 
  Gyvenamojo namo juostiniai pamatai
• 
  Sekliojo pamato įrengimas iš akmenų
• 
  Paprasčiausias pamatas – kampinis akmuo

Vikiteka: Pamatas – vaizdinė ir garsinė medžiaga