Nisaba
Nisaba (šum. 𒀭𒉀) – deivė Mesopotamijos mitologijoje. Iš pradžių buvo derlingumo dievybė (ypač sieta su javais), vėliau įgijo kitų funkcijų ir imta laikyti rašto, skaičių, mokslo, architektūros, astronomijos dievybe. Tėvas – dangaus dievas Anu, motina – Uraš. Lagašo panteone Nisaba buvo Enlilio duktė ir Ningirsu sesuo. Trečiosios Ūro dinastijos laikais Nisabos sutuoktinis – dievas Haja. Šių dievybių pagalbos šaukdavosi raštininkai, besimokantys dantiraščio. I tūkst. pr. m. e. Nisabos sutuoktiniu imtas laikyti rašto dievas Nabu, perėmęs iš Nisabos rašto dievybės funkcijas. Kartais dar buvo vadinama Nanibgale. Deivės simbolis – stilius.[1][2]
Atsižvelgiant į tai, kad dantiraščio ženklas, žymintis Nisabos vardą, vaizduoja javų varpą, galima manyti Nisabą iš pradžių buvus javų dievybe. Iki Sargono laikų kulto vietos buvo Uma ir Erešas, vėliau – Lagašas.[2][1] Umos mieste pradėta garbinti ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu (apie 2900–2700 m. pr. m. e.).[3] Minima Faros dievų sąraše kaip Erešo miesto (nelokalizuotas) deivė. Šio miesto globėja buvo Isino–Larsos laikotarpiu, gretimo Šurupako miesto deivė Sud laikyta jos dukra. Kaip pasakojama mite „Enlilis ir Sud“, Enlilis (Nipūro dievas), norėdamas vesti deivę Sud, turi gauti Nisabos sutikimą.[2] Karalius Lugalzagesis iš Umos šią deivę vadino savo motina. Valdant šiam karaliui bei vėlesnės Akado dinastijos laikais Nisabos kultas paplito po kitus Šumero miestus. Kaip raštininkų globėja, Nisaba pirmąkart įvardyta Lagašo valdovo Gudėjos laikais (apie 2144–2124 m. pr. m. e.). Didžiausią svarbą kultas buvo įgavęs II tūkst. pr. m. e. pirmoje pusėje, o Kasitų dinastijos bei Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiais, plintant Nabu kultui, reikšmę palaipsniui prarado.[4]
Žinoma keletas šios deivės epitetų, kaip antai „Enkio išmintis“, „toji, kuri atveria žmonėms ausis“. Tai rodo, kad laikyta deive, apšviečiančia žmonėms protą, suteikiančia išmintį. Manoma, kad būtent Nisaba vaizduojama ant karaliaus Entemenos vazos. Deivė pavaizduota sėdinti palaidais plaukais, tiarą su ragais puošia javų varpos, iš jos pečių auga javai, rankoje laiko datulę.[1] Nors ikonografijoje kaip rašto dievybė nėra vaizduojama, tačiau šiuo aspektu dažnai aprašoma įvairiuose tekstuose. Pasakojime „Gudėjos sapnas“ ji apibūdinama kaip „moteris, laikanti auksinį stilių ir studijuojanti molio lentelę, ant kurios pavaizduotas žvaigždėtas dangus“.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Мифы народов мира. Нисаба , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 143. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ 3,0 3,1 Joshua J. "Nisaba", Ancient History Encyclopedia. [Nuoroda tikrinta 2019-08-17].
- ↑ Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 137–138. ISBN 9781134641024.
