[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Mikalojus Povilas Vilutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mikalojus Povilas Vilutis (g. 1944 m. gegužės 3 d. Vilniuje) – Lietuvos grafikas, prozininkas[1].

1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Parodose dalyvauja nuo 1971 m. Ankstesnieji darbai sukurti ofortu, sausa adata, nuo 8 dešimtmečio darbai kuriami serigrafijos technika. Tuo metu išsikristalizavo dailininko stilius, jo darbai atrodė nepaprastai modernūs, avangardiški, tačiau buvo nepriimtini to meto ideologizuotai nomenklatūrai, dėl ko nepatekdavo į parodas. Šio periodo darbai spalvingi, emocionalūs, lakoniški, monumentalūs, kartais – ironiški, dėmesio centre – žmogus. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. 1989-2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Leidykla „Artseria“ išleido knygą su darbų reprodukcijomis „Mikalojus Povilas Vilutis“ (2003). Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ (2009 m.), „Sriuba“ (2014 m.), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007 m., visų leidykla – „Tyto alba“). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2004 m.). Darbų yra įsigiję muziejai – Lietuvos dailės muziejus, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai. Žmona – grafikė Nijolė Vilutienė, vaikai: sūnus Gediminas (1970 m.), dukterys – Aldona Vilutytė (1974 m.), Emilija (1977 m.).

  • Tortas: esė. – Vilnius: Tyto alba, 2009.
  • Sriuba: esė. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
  • Mikalojus Povilas Vilutis. Iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai”, įž. str. Jurgita Ludavičienė. Vilnius: Artseria, 2003.
  • 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sud. R. Jurėnaitė. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2000, p. 198–199; 240.
  • Lietuvių ekslibrisas, sud. V. Kisarauskas, Vilnius, Vaga, 1991