Mečekas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
46°06′ š. pl. 18°05′ r. ilg. / 46.100°š. pl. 18.083°r. ilg.
Mečekas (veng. Mecsek) – kalnagūbris pietvakarių Vengrijoje, Baranios ir Tolnos medėse, į šiaurę nuo Pėčo. Kalnai apima apie 500 km² plotą ir iškyla iki 682 m aukščio. Tai seni, sudūlėję kalnai, sudaryti iš Triaso bei Juros laikotarpių dolomito bei klinties, taip pat Permo smiltainio. Yra urano telkinių. Paplitę karstiniai reiškiniai. Mečeko kalnus daugiausia dengia plačialapių medžių miškai, vietomis – pievos.
Aukščiausios viršūnės:
- Zengė (682 m)
- Tubešas (611 m)
- Harmašas (604 m)
- Jakabo kalnas (602 m)
- Dobogas (594 m)
Mečeke, ant Jakabo kalno, keltai buvo įkūrę savo opidumą. Vėliau kraštą užvaldė romėnai. Viduramžiais Mečekas pateko į Pėčo vyskupiją, kalnuose steigėsi pilys, 1225 m. ant Jakabo kalno įsikūrė vienuolynas. Osmanų laikais dėl savo atokumo krašto kultūra beveik nesikeitė. XIX a. kalnuose kastos akmens anglys ir naudotos Pėčo, Sasvaro, Komlo gamykloms Po I pasaulinio karo Mečekas atiteko Jugoslavijai, bet 1920 m. Trianono sutartimi grąžintas Vengrijai. Šaltojo karo metais Jakabo kalne kasta urano rūda.