Maroko istorija

Maroko istorija
Senovės Libija
Roma > Vandalai
Omejadai
Midraridai, Barghuatai
Idrisidų dinastija (780–974)
Kordoba, Ziridai
Magravų dinastija (987–1070)
Almoravidų dinastija (1073–1147)
Almochadų dinastija (1147–1269)
Marinidų dinastija (1258–1420)
Vatasidų dinastija (1420–1547)
Sadi dinastija (1554–1659)
Alavitų dinastija (1666–dabar):
Maroko protektoratas
Maroko Karalystė

Maroko senovės istorija – dalis Šiaurės Afrikos regiono, kurį senovės graikai vadino Libija, romėnai – Afrika, arabai – Džazirat al-Maghrib (Vakarų sala), istorijos.

Šiame regione buvo gyvenama nuo gilios senovės (Homo erectus). Maroke rasti paleolito įrankiai datuojami ~30 000 m. pr. m. e., Homo sapiens apsigyveno 15 000–10 0000 m. pr. m. e. Neolitinė Kapso kultūra Maroke išplito apie 8000 m. pr. m. e., kai Magrebas buvo ne toks sausas kaip dabar. Berberų kalba greičiausiai paplito tuo pačiu metu kaip ir žemdirbystė ir buvo naudojama tiek vietinių gyventojų, tiek šią kalbą atnešusių imigrantų.

Autochtoniniai Š. Afrikos gyventojai buvo berberai. XII–VIII a. pr. m. e. Š. Afrikos pakrantėje atsirado nedidelės finikiečių faktorijos: Tinga (Tanžeras), Abyla (Seuta), Liksus (Larašas) ir kt. Maroko teritorijoje, Kartagina (dabar Tunise). Kartaginai tapus imperija (V a. pr. m. e.), jos kultūra (ypač žemdirbystės) darė ženklią įtaką berberams. Jie mokėjo kartaginiečiams mokesčius ir tarnavo kariuomenėje Pūnų karuose. Anot Herodoto, kartaginietis keliautojas Hano^[1] (Hanno) V a. pr. m. e. apiplaukė Maroko vakarinę pakrantę įsteigęs pakrantėse prekybos postus. Kartaginai silpstant, regione atsirado kelios naujos valstybės, tarp jų Mauritanija, apėmusi ir dalį Maroko. Mūsų amžiaus 40 m. romėnai ją nukariavo ir padalino į dvi provincijas – Mauretania Caeseriensis (dabar Mauritanijos ribose) ir

Mauretania Tingitana su sostine Tingis (dabar Tanžiras). Maroko teritorija buvo tolima provincija, kurioje romėnai efektyviai kontroliavo tik pakrantės miestus ir kelius. Miestuose nemažą gyventojų dalį sudarė romėnų karo veteranai ir fermeriai (Colonus^[2]). Kaimo bendruomenės ir gentys turėjo autonomiją. Su nepriklausomomis kalnų gentimis romėnams dažnai tekdavo kariauti. Romėnų laikais sparčiai vystėsi ūkis: pagal turimus paskaičiavimus, romėnų Afrikoje buvo išauginama apie 1 mln. tonų grūdų, kurių ¼ buvo eksportuojama į Italiją, gaminamas alyvų aliejus, išsivystė gyvulininkystė, buvo nutiesti keliai. Š. Afrika buvo iš dalies romanizuota, nuo II a. plito krikščionybė. Iki šių dienų išliko romėnų statyto Volubilio, Liksus^[3] miestų griuvėsiai. Tačiau Maroko teritoriją progresas palietė mažiau negu Tunisą ir kitas artimesnes Romos imperijos provincijas. III a. Mauritanijos kalnuose įvyko trys maurų sukilimai, privertę imperatorių Maksimianą (Marcus Aurelius Valerius Maximianus Herculius) 297 m. aplankyti provinciją ir atsisakyti didelės dalies Mauretania Tingitana provincijos. Čia, skirtingai nei Galijoje, Ispanijoje ir Rumunijoje, vietiniai gyventojai neperėmė lotynų kalbos ir krikščionybės. 422 m. į Š. Afriką įsiveržė karaliaus Gunderiko^[4] (Gunderic) vadovaujami vandalai, kurie nusiaubė Mauritaniją ir visą Viduržemio jūros regioną. Tik Maroko aukštųjų kalnų teritorija išliko berberų rankose. 533 m. vandalus sumušė Bizantijos imperatoriaus Justiniano generolas Belisarijus, kuris per keliolika metų numalšino ir berberų pasipriešinimą. Tačiau Bizantijos valdžia Magribe greitai nusilpo ir nesugebėjo efektyviai pasipriešinti arabų invazijai.

VII a. visą Š. Afriką nukariavo arabai. Berberai priėmė jų religiją – islamą, tačiau daugeliu atvejų tik formaliai, išsaugodami pagonybę. 780 m. Idris I-jo vadovaujamas Marokas atsiskyrė nuo Abbasidų kalifato (sostinė Bagdadas) ir sukūrė vietinę Idrisidų dinastiją. Marokas (arab.: Al Maghrib – „Vakarai“) tapo civilizuota ortodoksalaus sunitiškojo islamo galinga valstybe ir išsaugojo nepriklausomybę iki pat XX a. pradžios. Valdovus arabus 1073 m. pakeitė berberų dinastijos: Almoravidai, Almochadai, Marinidai ir Vatasidai. Tačiau kiekvieną dinastiją sužlugdydavo konfliktai tarp berberų genčių. Tuo vėl pasinaudojo arabai, atkūrę Sadi ir Alauitų dinastijas, pretendavusias į kilmę nuo pranašo Mahometo. Krikščionių rekonkistos Ispanijoje metu į Maroką iš Ispanijos persikėlė daug musulmonų ir žydų, atnešdami europietiškos urbanistinės kultūros elementų. XVI a. pradžioje Maroką bandė prijungti Osmanų imperija, užėmusi kaimyninį Alžyrą. Tačiau jie buvo atmušti, ir Marokas išliko vienintele arabų valstybe, išvengusia turkų valdžios. 1578 m. rugpjūčio 4 d. marokiečiai laimėjo kautynes su portugalais prie Ksar el Kebiro^[5]. Tai trims šimtmečiams sustabdė europiečių mėginimus kolonizuoti Maroką. Mūšyje žuvo Portugalijos karalius Sebastianas (Sebastian of Portugal) ir Maroko sultonas Abdal Malikas (Abd al-Malik).

Alauitai plėtojo prekybinius ir kultūrinius ryšius su arabų ir Europos šalimis, Subsacharos Afrikos šalimis. To dėka Marokas tapo santykinai išsivysčiusia šalimi. Sultono Mulai Ismailo (1672–1727) įvesta centralizuota valdymo sistema užtikrino politinį stabilumą. Marokas sugebėjo atsikovoti aplinkinių teritorijų: 1684 m. atsiėmė Tanžerį, 1769 m. iš portugalų atsiėmė El Jadida, 1895 m. iš Britų imperijos nusipirko Jubio^[6] kyšulio teritoriją (Cape Juby). Marokas buvo pirmoji valstybė, pripažinusi JAV nepriklausomybę.^{[reikalingas šaltinis]} JAV diplomatinė atstovybė (konsulatas) Tanžere – pirmoji amerikiečių atstovybė užsienyje.^{[reikalingas šaltinis]}

Europoje prasidėjus revoliucijoms Maroko valdovai laikėsi izoliacinės politikos, šalyje prasidėjo ekonominis ir kultūrinis nuosmukis. 1844 m. dėl prieglobsčio suteikimo alžyriečių emyrui Abdal Kadirui (Abd al-Qadir) įvyko karinis susidūrimas su prancūzų armija, kuri bombardavo Tanžerą bei Essaouirą ir rugpjūčio 14 d. sumušė Maroko kariuomenę prie Udždos (Islio mūšis^[7]). 1859 m. kilo konfliktas su Ispanija dėl ispaniško anklavo Seutos sienų. Ispanija paskelbė karą ir privertė Maroką padidinti Seutos ir Meliljos teritorijas, atiduoti Sadi Ifnį kaip dar vieną anklavą ir sumokėti 20 mln. JAV dolerių kontribuciją. Nuo to laiko Marokas ilgam prarado dalį suvereniteto.

Kariniai pralaimėjimai privertė sultoną Mohamedą IV mėginti modernizuoti armiją, tačiau tam stigo žmonių ir materialių resursų. Sultono Abdalazizo (Abdelaziz of Morocco) vakarietiškumo siekiai ir žemės reformos mėginimai sukėlė religinių lyderių, stambių žemvaldžių ir genčių pasipiktinimą, peraugusį į atvirą maištą. Nestabilumu pasinaudojo Europos valstybės, nusprendusios pasidalinti įtakos sferas Š. Afrikoje. 1906 m. Maroko atstovai buvo pakviesti į konferenciją Alchesirase, kur buvo nuspręsta neliesti Maroko vientisumo, tačiau suteikti Prancūzijai ir Ispanijai teisę kontroliuoti Maroko uostus ir rinkti muito mokesčius (Tanžero krizė). 1907–1908 m. sultono brolis Abdalchafidas (Abdelhafid of Morocco) Marakeše sukėlė maištą prieš sultoną, apkaltinęs jį kolaboravimu su Europos valstybėmis. Abdalazizas bėgo į Tanžerą, o Abdalchafidas nesėkmingai bandė pulti Prancūzijos pajėgas, užėmusias Kasablanką. Iš ten Abdalchafidas pasitraukė į Fesą, kur buvo paskelbtas sultonu. 1909 m. jį oficialiai pripažino Europos valstybės. Tačiau jam nepavyko stabilizuoti padėties šalyje, prasidėjo antroji Maroko krizė ir 1912 m. kovo 30 d. Feso susitarimu, Marokas tapo Prancūzijos protektoratu.

Prancūzija įsipareigojo užtikrinti sultono ir jo palikuonių statusą. Kartu buvo pripažinti Ispanijos interesai Maroko šiaurėje ir atskira Tanžero administracija. 1/10 teritorijos (Atlanto ir Viduržemio jūros pakrantės, Tarfajos sritį (tarp Vakarų Sacharos ir Dra upės)) faktiškai tapo Ispanijos protektoratu (Ispanijos Marokas). Prancūzai paskyrė į Maroką generalinį prezidentą, kuris realiai valdė protektoratą; vyriausybėje visas svarbesnes pareigas užėmė prancūzai, į sritis, išskyrus kelias berberų gentis pietuose, buvo skiriami civiliai kontrolieriai (contrôleurs civils). Abdalchafidas negalėjo susitaikyti su tokiu pažeminimu ir 1912 m. atsistatydino. Sultonu buvo paskirtas trečias brolis, Jusufas ben Hasanas (Yusef of Morocco). Pirmasis generalinis rezidentas generolas (vėliau maršalas) Liotejus Hubertas (Louis Hubert Gonzalve Lyautey), įgijęs didelę administravimo patirtį kitose Prancūzijos kolonijose, siekė modernizuoti Maroką, kartu išsaugant šalies tradicijas. Atlanto pakrantėje buvo pastatyta nauja sostinė Rabatas, Kasablanka tapo stambiu uostu ir pramonės centru. Pirmasis pasaulinis karas nepalietė Maroko. 1921 m. rugsėjo 18 d. buvo paskelbta separatistinė Rifo Respublika (Republic of the Rif), o 1926 m. gegužės 27 d. jungtinės prancūzų ir ispanų pajėgos (250 000 karių) numalšino Abdal Karimo (Muhammad Ibn 'Abd El-Karim El-Khattabi) maištą. 1934 m. gruodį prancūzai nuslopino berberų sukilimą Atlaso kalnuose. Padaugėjus prancūzų kolonistų, miestuose plito prancūzų kultūra, nemažai jaunų marokiečių įgijo europietišką išsilavinimą. Jie pradėjo reikalauti reformų: naujos teisinės sistemos, didesnių galimybių studijuoti Prancūzijoje ir arabų šalyse, naujų mokyklų, darbo vietų administraciniame aparate. Kolonijinė valdžia siekė užgniaužti tautinį sąjūdį, supriešindama arabus ir berberus, tačiau tai tik dar labiau padidino marokiečių nepasitenkinimą. Šalyje pradėjo kurtis partijos, reikalavusios savivaldos. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sultonas Mahamedas V parėmė Prancūziją, buvo suorganizuotas Maroko (daugiausia berberų) kontingentas. Sultonas atsisakė paklusti marionetinei Vichy vyriausybei (nepriėmė antisemitinių įstatymų). 1943 m. sausio 14 d. prasidėjusioje Kasablankos konferencijoje sultonas susitiko su JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu^[8]). Marokiečiams labai didelę įtaką darė JAV ir Britanijos kariuomenės išsilaipinimas Maroke, taip pat sąjungininkų ir Berlyno radijo propaganda, agitavusi už Maroko nepriklausomybę. 1943 m. Ahmadas Balafredžas (Ahmed Balafrej), Alalas Elfasi (Muhammad Allal al-Fassi) ir kt. įkuria nepriklausomybės partiją „Istiklial“ (Istiqlal). 1944 m. sausio 11 d. partija įteikė sąjungininkams (ir Prancūzijai) memorandumą su nepriklausomybės reikalavimu (Pranc.: Manifeste de L’Indépendance et de la Démocratie). Partijos lyderiai, tarp jų A. Balafredžas, buvo apkaltinti kolaboravimu su nacistais, areštuotas ir ištremtas metams į Korsiką. Tai sukėlė riaušes Fese ir kituose miestuose, apie 30 žmonių žuvo. 1947 m. paskirtas naujas generalinis rezidentas generolas (vėliau maršalas) Alfonsas Juinas (Alphonse Pierre Juin), kilęs iš Alžyro, pasiūlė didžiuosiuose miestuose įkurti renkamus municipalitetus, tačiau sukėlė nepasitenkinimą tuo, kad į savivaldybes galėjo būti renkami prancūzai. Sultonas pasinaudojo išlikusia formalia privilegija ir nepasirašė generolo dekreto. Matydama marokiečių nepasitenkinimą, Prancūzijos vyriausybė 1951 m. rugpjūtį generaliniu rezidentu paskyrė generolą Augustiną Guilaume^[9] (Augustin-Leon Guillaume). Tačiau tai nesumažino marokiečių ir jų sultono nepriklausomybės siekių. 1953 m. balandį berberų lyderiu Alglaoui (T’hami El Glaoui), palaikomi dalies prancūzų pareigūnų, pareikalavo sultono demisijos. Paryžiui reikalaujant, sultonas sutiko perduoti savo įstatymų leidimo galias tarybai, sudarytai iš marokiečių ministrų ir prancūzų direktorių, ir pasirašyti visus atidėtus dekretus. Tačiau tai nepatenkino Alglaoui, ir jam reikalaujant 1953 m. rugpjūčio 20 d. sultonas buvo deportuotas į Korsiką, o vėliau į Madagaskarą, į jo vietą paskirtas paklusnesnis Mohamedas Ben Arafa (Mohammed Ben Aarafa). Nušalintas sultonas tapo nacionaliniu herojumi. 1954 m. lapkritį kaimyniniame Alžyre prasidėjo karas už nepriklausomybę. 1955 m. spalio 1 d. susikuria „Išlaisvinimo armija“ (Jaish al – tahrir) ir Kaire (Egiptas) įkuriamas „Arabijos Magribo išlaisvinimo komitetas“ (Pranc.: Comité de Libération du Maghreb Arabe), kurio tikslas buvo kovoti už Maroko, Alžyro ir Tuniso išlaisvinimą, bei sugrąžinti Mohamedą V iš tremties. Paryžiui reikėjo ieškoti susitaikymo su marokiečiais ir leido sultonui 1955 m. lapkričio 16 d. grįžti. Jam buvo suteikta teisė suformuoti vyriausybę ir 1956 m. kovo 2 d. paskelbta nepriklausomybė. Ispanija savo kontroliuojamų šiaurinių rajonų nepriklausomybę pripažino balandžio 7 d. Kai kurios teritorijos buvo perduotos Marokui vėliau: Tarfaja 1958 m., Ifnis 1970 m., o Seuta ir Melilja iki šiol išliko kaip Ispanijos anklavai.

Sultonas Mohamedas V, 1957 m. rugpjūtį oficialiai paskelbtas karaliumi, prancūzams spaudžiant suformavo vyriausybę, kurioje buvo atstovaujamos pagrindinės gyventojų grupės (arabai, berberai, žydai). Vietoj parlamento karalius suformavo Konsultacinę asamblėją, kuri turėjo parengti konstituciją. 1959 m. nuo „Istiqlal“ partijos atskilo socialistinės pakraipos frakcija, pasivadinusi Nacionaline liaudies jėgų sąjunga (Pranc.: UNFP – Union Nationale des Forces Populaires). 1961 m. vasario 26 d. mirus karaliui Mohamedui V, sostą užėmė jo sūnus Hasanas II. Jis įvedė konstituciją, išsaugojusią monarcho galias, taip pat teisę užimti ministro pirmininko postą. Konstitucija buvo patvirtinta referendumu 1962 m. gruodį. 1963 m. gegužę parlamentinius rinkimus nežymiai laimėjo nauja rojalistinė koalicija, remiama daugiausia berberų. 1965 m. birželį po nesėkmingo bandymo įvykdyti perversmą, karalius paleido parlamentą, paskelbė ypatingąją padėtį ir valdė autoritariniais metodais iki 1970 m., kada įsigaliojo nauja konstitucija. 1971 m. liepą ir 1972 m. rugpjūtį kariškiai vėl nesėkmingai bandė nuversti karalių, šalyje politinė atmosfera buvo įtempta. 1977 m. rinkimus, kurių rezultatai buvo ženkliai falsifikuoti, laimėjo karaliaus šalininkai. Karaliaus populiarumą padidino Vakarų Sacharos, 1884–1976 m. buvusios Ispanijos kolonijos, aneksija ir prasidėjęs karas su sachariečių partizaniniu nepriklausomybės judėjimu Polisario (Polisario Front). Tačiau dėl kelių nederlingų metų ir karo Vakarų Sacharoje išlaidų šalyje augo nepasitenkinimas, Kasablankoje 1981 m. birželį vyko masiniai neramumai. Kitą dešimtmetį monarchas liberalizavo politinę sistemą, išplėtė asmenines žmogaus teises, paskelbė amnestiją tūkstančiui politinių kalinių, numatė suteikti kiek daugiau galių parlamentui. 1996 m. rugsėjo referendumu priimtos konstitucijos pataisos. 1997 m. rinkimus laimėjo opozicinės partijos, ministru pirmininku tapo socialistas Abderahmanas Jusufis. 1999 m. liepos 23 d. mirė karalius Hasanas II ir sostą paveldėjo jo sūnus Mohamedas VI. Jis inicijavo politinę liberalizaciją: buvo paleisti 17 000 politinių kalinių, kitiems sumažinta įkalinimo trukmė, suteikta daugiau teisių moterims, švietimo sistemoje pradėta vartoti berberų kalbą. 2002 m. laisvuose rinkimuose daugiausia vietų (50 iš 325) laimėjo Socialistinė liaudies jėgų sąjunga (Pranc.: Union Socialiste des Forces Populaires, USFP), ir buvo suformuota koalicinė vyriausybė. Demokratijos elementų Maroke daugiau, negu kitose arabų šalyse, legaliai veikia beveik 30 politinių partijų. Tačiau kaip ir daugelyje kitų musulmoniškų šalių, Maroke stiprėja islamiškasis radikalizmas, žymia dalimi sąlygojamas skurdo. 2003 m. gegužę Kasablankoje musulmonų savižudžių išpuoliuose žuvo 45 žmonės. Keli tūkstančiai ekstremistų 2003–2004 m. metais areštuoti, daugiau nei 1000 nuteista.

I. Dalle, Les trois rois. La monarchie marocaine de l’independence à nos jours, Paris, 2004; A. Dziubiński, Historia Maroka, Wrocław, 1983; B. Lugan, Histoire du Maroc des origines à nos jours, Paris, 2000; R. Pennel, Morocco since 1830, New York University Press, 1999 .

• en. Maroko istorija Archyvuota kopija 2005-12-30 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Arabų pasaulio regionai Magribas Vakarų Magribas · Vidurio Magribas · Ifrikija · Rytų Magribas · Sacharos Magribas Egiptas ir Sudanas Žemutinis Egiptas · Aukštutinis Egiptas · Žemutinė Nubija · Aukštutinė Nubija · Butana Arabija Tihama · Hidžazas · Nedždas · Bachreinas · Jemenas · Hadramautas  · Omanas Mašrekas aš-Šamas (Šiaurės Sirija · Palestina · Užjordanė) · al-Džazira · Arabų Irakas · Chuzestanas