Osiano giesmės

Osiano giesmės ^[1] – epinė poema, sudaryta iš atskirų eilėraščių ciklo, išleista 1760 m. škotų poeto Džeimso Makfersono. Makfersonas teigė, jog Škotijos aukštumose surinko žodinę autentinę medžiagą škotų geilų kalba.

Osianas – mitinis keltų bardas, sutinkamas airių ir škotų mitologijoje. Pagal legendą jis buvo keltų herojaus Fino Mak Kumalos (Fingalo) ir jo žmonos Sadbės sūnus, gyvenęs III mūsų eros amžiuje.

Ir Fingalas, ir jo sūnus Osianas valdė legendinę senovės fianų bendruomenę, kuri veikė kariuomenės pavyzdžiu. Tas, kuris norėjo gauti fianų kario vardą, turėjo ne tik pasižymėti karingumu, bet ir būti poetu bei žinoti visas „12 poezijos knygų“.^[2]

Makfersono išleista knyga buvo populiari tarptautiniu mastu, ji išversta į daugumą Europos kalbų ir turėjo didelę įtaką tiek romantizmo judėjimo vystymuisi, tiek keltų–goidelų atgimimo judėjimui, žinomam „Gaelic revival“ pavadinimu. Makfersono šlovę vainikavo jo palaidojimas tarp literatūros korifėjų Vestminsterio abatijoje. Škotų literatūros pedagogas ir eseistas Viljamas Patonas Keras (William Paton Ker) leidinyje „Cambridge History of English Literature” pastebėjo, jog: „Makfersono, kaip filologo tyrinėtojo, amatas būtų buvęs niekas be jo literatūrinių sugebėjimų“.^[3]

1759 m. rudenį nedideliame kurortiniame Škotijos pietuose esančiame Mofato mieste pradedantysis poetas Džeimsas Makfersonas, kuris tuo metu dirbo 11-mečio aristokrato Tomaso Grehemo (vėliau tapusio generolu), mokytoju, susipažino su škotų rašytoju Džonu Houmu (John Home). Šis jau buvo išleidęs savo tragediją „Douglas” (1756 m.), sulaukusią nemažo visuomenės atgarsio. Kaip vėliau prisiminė Houmas, kažkuriuo metu jis Makfersonui užsiminė apie Škotijos kalniečių senovės poeziją. Makfersonas tuomet jam paminėjo, jog turi surinkęs kažkiek senovės škotų – goidelų kalniečių medžiagos pavyzdžių. Houmas, kuris nemokėjo goidelų senovinės kalbos, priprašė Makfersoną jam išversti keletą giesmių tam, kad galėtų susidaryti įspūdį apie jų poetiškumą. Giesmių vertimai Houmui padarė didelį įspūdį ir jis su jais supažindino savo bičiulius Edinburge: filosofus Deividą Hjumą ir Henrį Houmą, lordą Keimsą, škotų istoriką Viljamą Robertsoną, škotų švietėją politiką Adamą Smitą, kurie tuo metu priklausė garsaus škotų teoretiko Hju Blero bičiulių draugijai. Bleras, pasak Houmo, susižavėjęs vertimais, pakvietė pas save Makfersoną ir įtikino šį išversti visas jo turėtas škotų – goidelų kalba parašytas giesmes. To pasekmė – eilėraščių ciklo publikacijos ir 1760 m. išleista Edinburge knyga, pavadinimu „Senovės poezijos fragmentai“.^[4]

Šioje knygoje buvo pateikta penkiolika verstinių tekstų. Vertėjas įvardintas nebuvo. Knygos sėkmė pareikalavo ją pakartoti. Antrame leidime, kuris pasirodė tais pačiais 1760 metais, buvo pridurtas dar vienas išverstas tekstas. Šiai knygai įžanginį žodį parašė pats Bleras, kuris nurodė, jog tai yra vieno didelio epinio kalnuotosios Škotijos kūrinio apie Fingalo kovas fragmentai.^[4]

Bleras įkalbėjo Makfersoną mesti mokytojo darbą ir iškeliauti ieškoti kuo daugiau išlikusios senosios škotų – goidelų kūrybos. Surinkęs reikalingas priemones kelionei 1760 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje Makfersonas išvyko į šešių savaičių turnė po Argailo ir Bjuto grafysčių ir kitas Škotijos kalnų teritorijas. Grįžęs į Edinburgą 1761 m. sausio pradžioje Makfersonas pranešė, jog jam pasisekė surinkti beveik visą poemą apie Fingalą. Bleras ir jo bičiuliai surinko lėšas knygos vertimui į anglų kalbą ir jos publikavimui. Osiano giesmės buvo išspausdintos 1761–1762 m. Londone, pavadinimu „Fingalas – senovės epinė poema šešiose knygose”. Taip pat veikale buvo publikuoti kiti Osiano, Fingalo sūnaus, eilėraščiai. Buvo nurodyta, jog vertimo autorius Džeimsas Makfersonas.^[5]

Išleista knyga, nepaisant jos nemažos kainos, buvo greitai išparduota ir jau tais pačiais, 1762 metais, prireikė pakartotinio jos leidimo. Po metų, 1763 m., pasirodė naujas tomas, pavadintas „Temora”, tačiau jis sulaukė mažesnio pasisekimo negu pirmasis.^[6]

1763 m. Makfersonas išleidęs dvi knygas „Fingalas“ ir „Temora“, tokio pasisekimo savo publikuotais kitais kūriniais nebesulaukė. Vėlesniais metais jis užsiėmė politika, rašė politinius pamfletus, taip pat straipsnius istorine tematika. Po kūrinio apie „Fingalą” pasirodymo Makfersono ne kartą buvo prašoma ir net reikalaujama pateikti originalaus teksto autentiškumo įrodymus. Makfersonas delsė teisindamasis, kad yra užimtas. Teksto autentika taip ir liko neaiški, nors daugiau šalininkų yra tos nuomonės, jog tai klastotė.^[7]

Pats žodis „Fingalas“ reiškia baltą nepažįstamąjį.^[8]

Tariamios originalios giesmės buvo verstos į poetinę prozą trumpais ir paprastais sakiniais. Kūrinio nuotaika yra epinė, tačiau nėra pateikta vieno rišlaus pasakojimo, nors visuose eilėraščiuose figūruoja tie patys personažai. Pagrindiniai veikėjai yra pats Osianas baladėmis pasakojantis istorijas, kai jis jau senas ir aklas, jo tėvas Fingalas (herojus pagrįstas Airijos didvyriu Finu Mak Kulu (Finn McCool)), jo miręs sūnus Oskaras ir Oskaro mylimoji Malvina, kuri senatvėje prižiūri Osianą. Giesmėse dominuoja nesibaigiančių kovų ir meilės dramų tematika, tačiau paaiškinimų kūrinio kontekstui nėra pateikta.^[9][10]

Apie kūrinio veikėjų religiją, kultūrą ar visuomeninę padėtį pateikta labai mažai informacijos. Kraštovaizdis, pavaizduotas tikroviškesnis negu patys personažai. Gamta paskendusi amžinajame rūke, apšviesta besileidžiančios saulės ar trumpalaikių meteorų. Fingalas yra Škotijos pietvakarių regiono, galbūt atitinkančio istorinę Dál Riata karalystę, karalius, o giesmėse minimas veiksmas vyksta maždaug III a.^[11]

„Osiano giesmės" suvaidino didžiulį vaidmenį pasaulinės epinės literatūros raidai.^[12] Šio kūrinio įtaka nesumažėjo iki pat XIX a. vidurio, nepaisant to, jog galop buvo prieita išvados, kad knyga yra klastotė.

Napoleonas ir Didro buvo Osiano gerbėjai. Volteras knygai parašė parodijas.^[13]

Tomas Džefersonas manė, jog Osianas yra „didžiausias kada nors egzistavęs poetas“,^[14] ir planavo išmokti goidelų kalbą, kad galėtų skaityti giesmes originale.^[15] Poema buvo vadinama Homero poezijos keltų atitikmeniu.^[16] Kūriniai turėjo įtakos daugeliui rašytojų, įskaitant Valterį Skotą.

Pirmoji giesmė išversta į prancūzų kalbą 1762 m., iki 1777 m. išverstas visas kūrinys.^[10] Vokiškai kalbančiose valstybėse pirmąjį vertimą atliko Michaelis Denisas 1768–1769 m., įkvėpdamas poetus Fridrichą Klopstoką ir Gėtę. Makfersono knygos įtaka matyti kūrinyje „Jaunojo Verterio kančios“. Gėtės bendradarbis Johanas Gotfridas Herderis parašė esė, pavadintą „Ištrauka iš susirašinėjimo apie Osianą ir senovės tautų dainas“ (1773 m.).^[17][18]

Vertimai į danų kalbą buvo atlikti 1790 m., į švedų – 1794–1800 m. Skandinavijos poetų Osiano keltiška prigimtis buvo ignoruojama arba nesuprantama, Osianas buvo laikomas skandinavų ar germanų figūra, tapusia nacionalistinių siekių simboliu.^[10]

Italijos dvasininko Melchioro Cezaročio atliktas kūrinio vertimas į italų kalbą daugelio laikomas geresniu už originalą. Būtent jo vertimu žavėjosi Napoleonas.^[10]

Iki 1800 m. „Osiano giesmės" buvo išverstos į ispanų ir rusų kalbas. 1805 m. knyga išversta į olandų, 1827–1833 m. – į čekų ir vengrų kalbas.^[10] Vengras János Arany parašė kūrinį „Homeras ir Osianas“.^[10] Į lenkų kalbą „Osiano giesmes" vertė Ignacas Krasickis, 1838 m. – Severinas Goszczyńskis.^[10]

Vienas „Osiano giesmių" tekstas lenkų kalba buvo skelbtas Vilniuje 1820 m. laikraštyje „Vilniaus savaitraštis" („Tygodnik Wilenski").

Nuo pat kūrinio pasirodymo prasidėjo literatūrinės ir politinės diskusijos dėl Makfersono teiginių. Airių istorikai prieštaravo Makfersonui dėl giesmių škotiškos kilmės. Vis dėlto, goidelų (geilų) kultūra buvo bendra tiek Škotijai, tiek Airijai.

Samjuelis Džonsonas, anglų rašytojas, kritikas ir biografas, buvo įsitikinęs, kad Makfersonas yra melagis, o jo knyga yra klastotė.^[19] Džonsonas taip pat neigė eilėraščių profesionalumą. Paklaustas: „Bet, Daktare Džonsonai, ar jūs tikrai tikite, kad bet kuris žmogus šiandien galėtų parašyti tokią poeziją?“, jis atsakė: „Taip. Daug vyrų. Daug moterų. Ir daug vaikų“. Pasak Džonsono, Osiano istorija yra „tokia didelė apgavystė, kokios pasaulis dar niekada nebuvo patyręs“.^[20] Grįsdamas savo teiginius, Džonsonas aiškino, jog goidelų (geilų) kalba nėra literatūrinė ir neturi senesnių nei 100 metų rankraščių palikimo. Oponentai įrodė, kad bibliotekoje Edinburge yra 500 metų senumo goidelų rankraščių.^[21]

Škotų autoriaus Hju Blero 1763 m. traktatas apie „Osiano giesmes" gynė kūrinio autentiškumą prieš Džonsono kritiką, ir nuo 1765 m. traktato teiginiai buvo įtraukiami į kiekvieną „Osiano giesmių" leidimą, kad suteiktų patikimumą.

1766 m. Airijos senovės ir goidelų tyrinėtojas bei mokslininkas Čarlzas O’Konoras atmetė Osiano autentiškumą veikale „Pastabos apie p. Makfersono vertimus „Fingalas“ ir „Temora“. " 1775 m. jis plėtojo savo teiginius naujoje knygoje „Traktatas apie senųjų škotų kilmę ir senovę“.^[22]

Ginčai dėl kūrinio autentiškumo vyko ir XIX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Giesmių autentiškumas ir toliau buvo ginamas. Pavyzdžiui, Peteris Hatelis Vadelas veikaluose „Ossian“ ir „Clyde“ (1875 m.) teigė, kad eilėraščiuose yra topografinių nuorodų, kurių Makfersonas negalėjo žinoti.^[23]

1952 m. škotų literatūros tyrinėtojas Derikas Tomsonas ištyrė Makfersono darbo šaltinius ir padarė išvadą, kad Makfersonas surinko tikras Škotijos godelų balades, tačiau adaptavo jas, pakeisdamas originalius personažus ir kai kurias idėjas, ir buvo įdėjęs daug savo kūrybos.^[24]

„Osiano giesmės" buvo populiarios Šiaurės Europos mene, tačiau gana skirtingais laikotarpiais, pvz., kai prancūzų menininkai pradėjo vaizduoti Osianą, britų menininkai jį buvo pamiršę. Osianas buvo ypač populiarus Danijos mene, taip pat Vokietijoje.^[10]

Puslapis Vikišaltiniuose:

Poems of Ossian

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.