Hesichazmas
Hesichazmas arba isichazmas (gr. ἡσυχασμός = hesychasmos, nuo ἡσυχία – „ramybė, tyla“) – mistinė ortodoksų maldos tradicija, susiformavusi vienuolių bendruomenėse. Šios maldos pagrindas — nenutrūkstama malda tyloje, kurios metu besimeldžiantysis ima regėti dieviškąjį veikimą, Dievo šviesą, kokią regėjo apaštalai Taboro kalne įvykus Jėzaus Kristaus persipavidalinimui (gr. Μεταμόρφωσης, Mt 17; plg. Jn 1, 2).
Kilmė ir istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Evangelinis hesichazmo pagrindas yra Kristaus pamokymas (Mt 6:6): „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
Kaip praktika hesichazmas egzistavo nuo seniausių Bažnyčios laikų, sistematizuoti jos nebuvo reikmės. Teologinio hesichazmo aiškinimo šaknys glūdi Dykumos Tėvų ir Kapadokijos Tėvų mokyme bei asketinėse praktikose. Galutinai kaip sistema hesichazmas susiformavo Atono kalne, kur sistematizaciją paskatino XIV amžiuje patirta kritika: vienuolis racionalistas Barlaamas apkaltino hesichastus erezija. Atsakydamas į tai, ortodoksų šventasis Grigalius Palama sukūrė teologinę sistemą, kuria pagrindė šios praktikos ortodoksiškumą.
Ginčo pasekmės buvo Barlaamo perėjimas į katalikybę ir 1351 m. Hesichazmo paskelbimas oficialiu Ortodoksų Bažnyčios mokymu. Vėliau Bizantijai žlugus ši dvasinė tradicija išsaugota daugiausia Atono ir Bulgarijos vienuolynuose.
Pagrindinis hesichastinės tradicijos rašytinis pavidalas yra Philokalia (liet. „Gėrio meilė“), rinkinys, kurį sudaro įvairių autorių IV–XV amžių tekstai.
Praktika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ortodoksai skirsto maldą į viešą ir asmeninę[1], hesichazmas yra asmeninės maldos praktikavimas. Nei viena iš maldos formų nepakeičia kitos.
Hesichastinė tyla (ἡσυχία) nėra tiesiog tylėjimas fizine šio žodžio prasme, hesichizmas – tai protingas darymas (πραξιζ νοερα), apsivalymas nuo „triukšmingų minčių“, aistrų[2]. Ši tyla yra kiekvieno krikščionio ortodokso tikslas: sekmadieninėje liturgijoje meldžiamasi „už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ir ramiai (hēsychion) gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2:2, šie žodžiai tariami liturgijos metu įvardijant konkrečią šalį, jos valdžią ir kariuomenę).
Pagrindinė hesichastinė praktika yra nenutrūkstamas meldimasis Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio“ (gr. Κύριε Ιησού Χριστέ, Υιέ του Θεού, ελέησόν με τον αμαρτωλόν). Galutinis tikslas – Dievo veikimo (energeia) regėjimas (theoria, contempliatio) ir buvimas su Dievu tyloje. Liturgijoje dalis šios praktikos atliekama meldžiantis „Viešpatie pasigailėk“ (gr. Κύριε ἐλέησον = Kyrie eleeson, ortodoksų liturgijoje ši malda kartojama 3, 12, o po to 40 kartų).
„Philokalijoje“ taip pat minimos įvairios kvėpavimo technikos, kūno padėtys, kurios gali padėti melstis, tačiau jos nėra esminės ir nuo jų nepriklausomo žmogaus ir Dievo artumas.
Analogijos kitose kultūrose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hesichazmo praktika išoriškai yra panaši į meditacines Rytų religijų praktikas – sufizmą, jogą, budistinę meditaciją. Tačiau savo turiniu šios praktikos labai skiriasi: hesichazme pabrėžiamas dėmesys persipavidalinimui, tapsmui Taboro šviesa (perkeisti žmogų gali tik Viešpats), o fiziniai to pasiekimo būdai paliekami antrame plane. Jėzaus maldos taip pat nederėtų painioti su mantra, nes, skritingai, negu kalbant mantrą, meldžiamasi intencionaliai ir sąmoningai (mechaninis ar nesąmoningas žodžių kartojimas su Jėzaus malda neturi nieko bendro ir pažeidžia tylos principą).
Daugelis katalikų teologų hesichazmą laiko eretiniu mokymu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Pasaulio religijos“. „Jotema“, 2005 m.