[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Kalbinis sluoksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kalbinis sluoksnis (lot. stratum) – kalbotyros terminas, reiškiantis vienoje kalboje esančius kitos kalbos įtakos požymius. Išskiriami 3 kalbinio sluoksnio lygmenys:

  1. substratas (substratum) – vietinės asimiliuotos kalbos paliktas kalbinis sluoksnis;
  2. superstratas (superstratum) – atėjūnų kalbos paliktas kalbinis sluoksnis vietinėje kalboje;
  3. adstratas (adstratum) – greta paplitusios kalbos paliktas kalbinis sluoksnis.

Kalbinių sluoksnių atsiradimas dažniausiai siejamas su tais atvejais, kai kokia nors lingvistinė žmonių grupė užima teritoriją, kurioje jau gyvena kitakalbės tautos. Dėl vykstančio kalbų kontakto galimi tokie scenarijai – superstrato susidarymas (vietinių kalba išlieka, o atėjūnų išnyksta, palikdama superstratą) arba substrato susidarymas (vietinių kalba išnyksta, lieka atėjūnų kalba su vietinės kalbos substratu). Kuris iš scenarijų tikėtinas, lemia daugelis aplinkybių – kalbinių grupių populiacijų, įtakos, galios santykis, religiniai motyvai.

Kalbinio sluoksnio tyrimai leidžia atkurti senovinių etnolingvistinių santykių modelius, taip padedant nustatyti galimas etnolingvistinių grupių migracijas ir įtakas.

Kalba gali sustiprinti savo pozicijas dėl politinio ir (arba) kultūrinio pranašumo. Kalbinio substrato susidarymo pavyzdžys yra gališkas substratas prancūzų kalboje. Cezariui užkariavus Galiją, prestižiška kalba imta laikyti lotynų, ją mokantiems atsivėrė daug didesni socialiniai, ekonominiai, politiniai privalumai, todėl ilgainiui Galijos gyventojai pradėjo kalbėti lotyniškos kilmės prancūzų kalba, tačiau joje išliko nemažai gališko substrato – žodžių, savitų gramatinių ir fonetinių formų. Daugelyje Europos kalbų randama įvairių neindoeuropietiško substrato žodžių, Šiaurės Afrikos arabų tarmėse ryškus berberų kalbų substratas, sanskrite randama dravidiško substrato (skoliniai, retrofleksiniai garsai).

Geriausias superstrato pavyzdys yra tarptautiniai žodžiai. Tokios kalbos kaip lotynų, senovės graikų, anglų, prancūzų, arabų, sanskritas vienu ar kitu laikotarpiu turėjo prestižiškos kalbos statusą, todėl iš šių kalbų kilę žodžiai pradėti plačiai vartoti įvairiose pasaulio kalbose. Superstrato gausu tose kalbose, kurios gyvuoja gerokai populiaresnės kalbos aplinkoje, pavyzdžiui, daugelyje Pietų Amerikos indėnų kalbų nemažai ispaniško ar portugališko superstrato, Šiaurės Amerikoje – angliško arba prancūziško, Sibiro kalbose – rusiško. Kadangi šie kraštai buvo nukariauti ir kolonizuoti europiečių, valdančiosios daugumos kalba tapo prestižiška. Vakarų Afrikos šalių kalbose, kurios tam tikrą laiką buvo Prancūzijos kolonijos, prancūzų kaip administracinė kalba ir lingua franca paliko savo superstrato.

Adstratą išskirti sunkiau, jam būdingi skoliniai, atsiradę dėl lygiaverčių kalbų tarpusavio santykių, nors tas lygiavertiškumas dažnai gali būti ginčytinas. Kartais minėtus tarptautinius žodžius linkstama priskirti ne superstratui, o adstratui. Kaip adstratas traktuojami skandinaviški žodžiai senovės anglų kalboje, arabiški – ispanų ir portugalų kalbose.

Lietuvių kalboje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinėje lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje šiuolaikinių pasaulio kalbų, yra nemažai angliško, lotyniško, graikiško, prancūziško superstrato. Dėl istorinių aplinkybių būta daug lenkiško, rusiško, baltarusiško, jidiš superstrato, tačiau dabar šis superstratas beveik visuotinai virtęs substratu.

Senesni kalbiniai sluoksniai įtraukia kuršišką, jotvingišką, prūsišką substratą, kuris ryškiausias tarmėse. Lietuvos teritorijoje yra apie 30 finougriškų vietovardžių ir vandenvardžių pavadinimų, jų daugėja einant į šiaurę, kol Latvijoje finougriški vandenvardžiai ir vietovardžiai ima vyrauti.[1] Juo toliau į šiaurę, juo labiau stiprėja kirčio atitraukimas: jis intensyvus žemaičių ir rytų aukštaičių panevėžiškių, silpnesnis kupiškėnų ir anykštėnų tarmėse, o latvių kalboje kirčio atitraukimas jau visuotinis, paprastai visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo. Visa tai aiškinama finougrišku substratu, kaip ir baltų bei slavų kalbose įnagininko vartojimas veiksniui reikšti (pvz., jis buvo, bus / taps mokytoju), kilmininko vartojimas vietoj vardininko tokiuose pasakymuose, kaip miške yra vilkų, platus nederinamojo pažyminio vartojimas (brolio namas; pažyminys brolio visada bus tik kilmininko linksnio, su pažymimuoju žodžiu nebus derinamas skaičiumi ar linksniu), pasitaikantis dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių painiojimas (stiepiasi – stiebiasi, virpėti – virbas, virbėti ir kt.) ir kai kurios kitos ypatybės.[2][3]

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Baltai
  2. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 153–162. ISBN 5-420-01444-0.
  3. Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 57–71, 85–121. ISBN 5420007789.