Faustas

„Faustas“ – Johano Volfgango fon Gėtės (vok. Johann Wolfgang von Goethe) dviejų dalių filosofinė tragedija: pirmoji dalis, 1797–1806 m.; antroji dalis, 1824–1831 m. „Faustas“ yra didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba.

Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“.

Gėtė sujungia Dievo ir velnio lažybas dėl Jobo (žr. Istorija: Jobas) su šėtoniškos Fausto ir Mefistofelio sutarties motyvu. Faustas buvo legendiniu tapęs XVI amžiaus magas, burtininkas ir mokslininkas, kurio gyvenimą jau Šekspyro (Shakespeare) amžininkas Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) pavaizdavo dramoje „Dr. Faustas“. Gyvavo ir liaudies legenda apie to nekromanto (burtininko, bendraujančio su vėlėmis) veiklą. Tam personažui būdavo priskiriama ir kai kas iš pasakojimų apie kitus garsius magus, tokius kaip Paracelsas arba Heinrichas Agripa (Agrippa). Todėl Gėtė savo Faustą vadina Heinrichu, nors istorinis Faustas buvo vardu Georgas, o Marlou vadina jį Johanu.

„Fausto“ veiksmą Gėtė pradeda prologu danguje: čia šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks atitraukti Fausto sielą nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais („…galų gale tas jūsų mulkis laižys rangydamasis dulkes“). Šiam reikalui Dievas palieka velniui laisvas rankas, kaip ir Jobo atveju. Patsai Faustas pirmąsyk pasirodo scenoje kaip mokslininkas savo naktiniame kabinete. Paskui jis Velykų dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo ribotumu. Tokios nuotaikos – tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas. Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina („Už šunį gyvenu blogiau“) ir įkalba Faustą sudaryti sutartį – už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę. Atsidėkodamas Faustas užrašo jam sielą, bet priduria išlygą: „Jeigu tu išgirsi iš manęs: / „O, stabtelėk, akimirksni žavingas,“ – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines“. Po satyrinių ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius (scena su mokiniais ir lėbavimas Auerbacho rūsyje) Faustas paverčiamas jaunu dabita. Nuo to prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją „Fausto“ dalį.

Su veržliu tragedijos veiksmu kontrastuoja antroji dalis – čia panoraminiu stiliumi vaizduojamas simbolinis pasaulio teatras. Jos prologe Faustas pabunda iš gydomojo miego, tarsi po dvasinio sukrėtimo, o pirmajame veiksme Mefistofelio lydimas atsiduria imperatoriaus rūmuose. Ten jis rodo burtininko sugebėjimus – gelbsti pašlijusius valstybės finansus. O Mefistofelis, kaip tikras Keinso (Keynes) šalininkas, spausdina banknotus, kad augtų infliacija. Faustas nepalieka nuošaly ir kultūros politikos: jis magiškai atgaivina Eleną ir Parį, kaip klasikinio grožio įsikūnijimą, bet galiausiai jį ištinka nesėkmė.

Antrasis veiksmas veda skaitytoją į senąjį Fausto kabinetą, kuriame Vagneris, jau spėjęs gauti daktaro diplomą, įsirengė genų inžinerijos laboratoriją ir, kaip garsusis eksperimentatorius Frankenšteinas Ingolštato universitete, iš tinkamai parinktos biomasės sukuria mėgintuvėlyje dirbtinį gemalą – homunkulą. Tasai žmogiukas parodo Faustui kelią į klasikinę Valpurgijos naktį. Tenai ikihomerinių mitų personažai, graikų dievai ir natūrfilosofai susirinkę į jūros šventę, kuri, kaip ir Platono „Puotoje“ (žr. Sokratas), baigiasi visagalio Eroto garbinimu.

Trečiajame veiksme Faustas susitinka Eleną. Ji atstovauja antikos grožio sampratai, o romantiškasis šiaurietis Faustas atstovauja sielos gebėjimui tą grožį suvokti. Iš jųdviejų sąjungos išeina pati poezijos dvasia Euforionas, su kuriuo Gėtė bando pagauti vos švystelėjusį Baironą (Byron): Euforionas išblėsta poetinėje ekstazėje, panašiai kaip Baironas pasiaukoja dėl karštai trokštamo Graikijos išvadavimo. Pagaliau miršta ir Elena, iš veido supanašėjusi su Gretchen. Tada Faustas iš tos belaikės sferos grįžta į žemę, Mefistofelio remiamas padeda imperatoriui nugalėti priešus ir už tai gauna valdyti žemės ruožą pajūryje.

Penktajame veiksme jis imasi inžinerinio projekto – pylimu atitvėręs jūros plotą, paverčia jį sausuma. Per tą akciją Faustas beatodairiškai sudegina senukų Filemono ir Baukidės pirkelę, nes ji trukdo arti dirvonus; žūsta ir jos šeimininkai. Pasikinkęs techniką, Faustas jau gali daryti stebuklus ir be magijos; taip jis pamažu vaduojasi nuo Mefistofelio. Tačiau dabar Faustas regi ateinant pasitenkinimo būseną, o Mefistofeliui pasirodo, kad jau pildosi paties Fausto suformuluotoji sutarties išlyga, – mat Faustas pamato, kaip galima organizuoti laisvą darbininkų bendrovę(„koks malonus manom ausim čekšėjimas kastuvų!“), ir taria: „Svajodamas apie aukščiausią laimę/ Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime“. Sulig tais žodžiais jis susmunka negyvas. Mefistofelis taikosi pagriebti jo sielą, bet čia nusileidžia rožes barstydamas dangiškosios kariuomenės būrys, Mefistofelis gašliai įsispoksojo į luošą angelą, tuo tarpu dangaus pasiuntiniai nusineša Fausto sielą. Ir vėl „vargšas velnias“ lieka apmautas. Angelų giesmė paaiškina, kodėl jie gelbėjo Faustą: „Kas gėrio siekė ir nerimo, / Tas išganytas bus“. Pabaigoje Gretchen laukia jo, kaip Beatričė laukė Dantės, ir prabyla panašiai kaip ir pirmojoje dalyje:“Man širdį slegia / sunki našta, / ramybė mano / prarasta. / Aš pražiūrėjau / dėl jo akis, / kelius išvaikščiojau – / kurgi jis?“ O mistinis choras apibendrina mums veikalą paaiškinimu:“Viską, ką laikas išdildo,- / simbolis vien; / visa, ko laukta kasdien, / čia išsipildo. / Gėrio pasiekto pilnumas / tildo geismus. / Amžinas moteriškumas / aukština mus“.

• Faustas Pirma dalis Gutenbergo projekte (vokiškai)
• Faustas Antra dalis Gutenbergo projekte (vokiškai)