Siela

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Apie gotikinio roko grupę skaitykite straipsnyje Siela (grupė)

Siela (lot. anima) – religinė, filosofinė sąvoka, reiškianti nematerialią substanciją, nepriklausomą nuo kūno.^[1][2]

Filosofijoje ir religijose labai dažnai „siela“ yra apibrėžiama štai tokiu apibrėžimu: „siela yra kūno ir materijos priešingybė“

Religijose siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu.^[1]

Dauguma filosofų sielą supranta kaip nematerialią substanciją, o kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakitimų.

Žodis psichologija kilo iš gr. psyche 'siela'. Lotynų kalbos žodis spiritus turi žodžio „siela“ šaknį ir išvertus reiškia „kvėpavimas“. Hebrajų kalba žodis nepheš reiškia ne tik 'siela', bet ir 'gyvenimas' arba 'būtinas kvėpavimas'.

Sielos nemirtingumas ir pomirtinis gyvenimas yra svarbi krikščionių mokymo dalis. Krikščionys tiki, kad po mirties Dievas atlygins kiekvienam už jo gerus ir blogus darbus. Teisuoliams žadamas amžinas gyvenimas rojuje, o nusidėjėlių sielos būsiančios atskirtos nuo Dievo ir pasmerktos amžinai kančiai pragare. Katalikybėje tikima ir skaistykla, kurioje žmonių sielos apsivalančios per kančią.

Katalikų Bažnyčios katekizme yra parašyta kad „kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais“, o kartais nelaikomos. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama kad „siela yra žmogaus gyvybė“, „siela yra žmogaus asmuo“, „siela yra dvasinis lygmuo“, „siela yra kūno forma“ ir taip toliau.

363: Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo. 365: Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį. 366: Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga; ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu. 367: Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. 367: „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu. Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą prasme. Katalikų Bažnyčios katekizmas[3]

Hinduizmo šventraštyje Bhagavadgytoje rašoma, kad: „sielos neįmanoma suskaidyti į dalis, siela yra netrapi.“ ^{[4] [5] [6]} Pagal vedantinę filosofiją, kiekviena gyva būtybė turi atmaną – aukščiausiojo dieviškumo (brahmano) atspindį savyje.

Apie sielos sampratą islame žr. nafs.

• Dainius Razauskas, Sielos lygmenys: įžanginės pastabos didelei temai. Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 54–69.
• Gintaras Beresnevičius, Sielos fenomenologijos įvadas. Lietuvos kultūros tyrinėjimai, t. 1, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 49–139.

Vikiteka: Siela – vaizdinė ir garsinė medžiaga