Erškėtis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Rosa | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Paprastasis erškėtis (Rosa canina) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Erškėtis (Rosa) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų gentis. Įvairios tautos Rosa vardu vadindavo ne tik erškėtį, bet ir daugelį kitų ryškiažiedžių augalų. Genčiai priklauso 0,3-2,5 m aukščio krūmai, kurių stiebai dažniausiai dygliuoti, lapai neporiškai plunksniški. Žiedai ryškūs, susitelkę galinėse bei pažastinėse skėtiškose kekėse. Vaisiai maži riešutėliai, apgaubti mėsinga ryškiaspalve mase.
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gentyje yra apie 350 rūšių, iš kurių didesnė dalis paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonoje. Tropinėse ir subtropinėse srityse erškėčiai auga kalnuose, pietų pusrutulyje laisvai jie neauga. Lietuvoje natūraliai auga 9 erškėčių rūšys, bet darželiuose auginama introdukuotų rūšių, kurios atsparios šalčiams ir gerai peržiemoja.
- Paprastasis erškėtis (Rosa canina)
- Grūdėtasis erškėtis (Rosa rubiginosa)
- Švelnialapis erškėtis (Rosa mollis)
- Miškinis erškėtis (Rosa majalis)
- Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa)
- Tankiadyglis erškėtis (Rosa spinosissima)
- Raudonlapis erškėtis (Rosa rubrifolia)
- Geltonasis erškėtis (Rosa foetida)
- Prancūzinis erškėtis (Rosa gallica)
- Kietalapis erškėtis (Rosa caesia)
Pritaikymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Erškėčiai plačiai kultivuojami. Nuo seno mėgstamiausi ir dažniausiai auginami dekoratyviniai augalai yra iš laukinio erškėčio išvestos kultūrinės veislės – rožės. Laukinės rūšys taip pat sodinamos gyvatvorėse, iš erškėčių vainiklapių gaminamas eterinis aliejus, iš žievės gaunami raugai ir dažai. Kulinarijoje iš erškėčių vaisių verdama uogienė, susmulkintų šviežių uogų galima įberti į kompotus, džemus ar kisielius.
Erškėtrožių vaisiai vartojami medicinoje kaip vitamino C šaltinis. Labai populiari jų uogų arbata, nes ji tonizuoja, stiprina organizmą, saugo nuo aterosklerozės ir uždegiminių ligų bei skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Arbatą patariama gerti sergant širdies ir kraujagyslių, centrinės nervų sistemos, medžiagų apykaitos ligomis.
Uogų antpilas tinka sergantiems avitaminoze bei sveikstantiems po sunkių ligų. Jis gydo gastritą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, lėtines kepenų ir tulžies pūslės ligas, stiprina smulkias kraujagysles, todėl tinka sergantiems hipertenzija bei patyrusiems insulto priepuoplį.
Uogų sėklų aliejus veiksmingai gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias odos žaizdas. Tinka gydyti opinį kolitą, dermatitą, pragulas, nušalimus, maitinančioms kūdikius motinoms tepti įtrūkusius krūtų spenelius.
