Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eneada (graik. eunea, reiškia devyni) egiptiečių mitologijoje – Heliopolio šventikų religinio spekuliatyvinio mokymo dievų devynetas. Didžioji dievų devyniukė (paut neteru) suvokiama kaip visų būties aspektų archetipinis modelis.
Pirmasis eneadoje yra Saulės dievas Ra (Ra Atumas) – aukščiausias antbūtiškas pradas, pats save sukūręs iš pirmykščio okeano ir chaoso iš Nuno nebūties personifikacijos. Vėliau Ra masturbuodamasis iš savo sėklos sukūrė pirmąją dievų porą – orą Šu ir vaisingimo deivę Tefnut. Iš šios poros gimė žemės dievas Gebas ir dangaus deivė Nut, o iš jų atsirado dievų poros: Ozyris ir Izidė, Setas ir Neftidė.
Eneada sudaro genetiškai ir funkciškai vieningą sistemą, įkūnijančią ir palaikančią kosmoso bei sociumo tvarką ir stabilumą. Heliopolio eneados pavyzdžiu kiti miestai kopijuodami kūrė savo eneadas. Kitose kultūrinių centrų eneadose dievai kito ir susiliedavo tarpusavyje.
