Antajus

Antajus (arba Nemtis, anksčiau Antis^[1]) – dievas Egiptiečių mitologijoje, garbintas Anteopolyje, šiaurinėje Aukštutinio Egipto dalyje. Jo kultas siekia antrąją faraonų dinastiją, kurios valdymo metu jau turėjo atsidavusius žynius. Laikui einant pripažintas keltininkų dievu ir vaizduojamas kaip valtyje stovintis sakalas. Antajus siejamas su Horu, kadangi šis buvo dievas sakalas ir jų kulto centrai sutapo.

Antajus pasirodo istorijoje, kuri pasakoja apie tai, kaip Aukštutinis Egiptas nukariauja Žemutinį (kurio globėjas buvo Setas). Šioje istorijoje Setas mėgina įgauti galios įkalbėdamas visus dievus (išskyrus Totą). Setas bijojo Izidės įsikišimo, todėl liepė Antajui neperkelti nieko į salą, kurioje Setas susitiko su kitais dievais. Tačiau Izidė užsimaskuoja senute ir Antajus nesuprasdamas klastos perkelia ją į salą, atsidėkodama Izidė duoda auksinį žiedą. Izidė panaudoja burtus ir pasitarimas sužlunga. Už klaidą Antajų nubaudžia, jam nurėžia kojų pirštus. Skaudžiai nubaustas Antajus, būdamas sakalu negalėjo atsitūpti ir išsilaikyti valtyje.