Demonologija

Demonologija – demonų (piktųjų dvasių) kilmės, prigimties, veikimo aiškinimas (paprastai teologijoje, spiritistiniuose tikėjimuose); taip pat demonus aprašanti ir tirianti etnologijos, religijotyros kryptis.

Tikėjimas piktosiomis dvasiomis kildinamas iš pirmapradžio žmonijos tikėjimo dvasiomis.^[1] Senuosiuose tradiciniuose tikėjimuose (pvz., inuitų, korėjiečių, Centrinės Afrikos gyventojų) paprastai įsivaizduojama, kad įvairios dvasios apgyvendinusios kone visas pasaulio vietas. Jos, esant vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, gali tapti priešiškos žmonėms.^[2]

Demonologijos apraiškų randama babiloniečių, iranėnų religijose. Ten demonai kategorizuojami. Vėliau demonologijos raidai turėjo įtakos senovės judėjų apokrifai (I a. pr. m. e.); demonai buvo įvardijami kaip Šėtono tarnai, jais laikyti ir senieji dievai (Astartė, Baalas, Belzebubas).

Ankstyvojoje krikščionybėje demonologijai įtakos turėjo neoplatoniškasis gnosticizmas (III–IV a.). Antai Porfyrijus iš Tyro, paveiktas platonizmo ir Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, teigė, kad pasaulis persmelktas demonų.^[2] Ypač demonologija paplito viduramžių abraominėse religijose (judaizme, islame, krikščionybėje); demonus pradėta skaičiuoti ir klasifikuoti (jie buvo suskirstyti į 9 eiles).^[3]

Krikščionybėje skirtingi autoriai pateikė skirtingas demonų hierarchijas: pavyzdžiui XV a. „Šviesos žibinte“ pateikiama demonų klasifikacija pagal dorovines ydas: Liuciferis – puikybė, Belzebubas – pavydas, Šėtonas – pyktis, Abadonas – tingumas, Mamona – gobšumas, Belfegoras – rajumas, Asmodėjus – gašlumas.^[4] 1467 m. Alfonsas de Spina demonus skirstė į atskiras grupes: lemties demonus, inkubus ir sukubes, klajojančius demonus ir pragaro kariaunas, familiarus, druidus, kambionus (demonų ir žmonių palikuonis), demonus apgavikus ir pan. Agripa savo De occulta philosophia (XVI a. pr.) pateikė kosmologinę demonų klasifikaciją pagal įvairius lygmenis (skaitmenis, pasaulio šalis, stichijas ir kt.). Demonologija turėjo įtakos kaltinimams raganavimu, burtininkavimu.^[3] Demonų išvarymams taikytos egzorcistinės praktikos. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais ir vadinamojo Renesanso epochoje demonologija tapo spekuliatyvių svarstymų objektu.

Nuo XIX a. demonologiją ėmė plėtoti okultistai, neokabalistai (Ž. Enkosas, A. Kraulis, A. L. Konstantas, A. Lavėjus, A. Vaitas).^[3]