Demonas
Demonas (gr. δαίμων = daimon 'dievybė, dvasia') – folklore, mitologijoje ir religijoje dvasia (gera arba pikta), padedanti ar trukdanti žmogui vykdyti jo sumanymus. Pavyzdžiui, senovės arabų džinas, budistų ir hinduistų asurai, senovės iranėnų dievai.[1]
Senovės graikų religijoje iš pradžių – beasmenė jėga, vėliau – dievams pavaldi dvasia. Graikų filosofai demoną laikė dieviškąja žmogaus dalimi arba dievo balsu žmoguje. Demonas tapatinamas su romėnų genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims. Senovės graikų požiūriu, demonai užėmė tarpinę padėtį tarp žmogaus ir dievų, jie buvo žemesnieji dievai ar kitų dievų vaikai.[1][2][3]
Krikščioniškuose mituose demonas – piktoji dvasia, velnias. Angelai, sukilę prieš Dievo valią ir virtę velniais, demonais.[1] Viduramžiais su miegančiomis moterimis santykiaujantys demonai vadinami inkubais, su vyrais – sukubais. Šie demonai užmušdavo savo aukas, išsiurbę visą gyvybės energiją. Moterys nuo inkubų galėdavo susilaukti palikuonių, kurie dažniausiai būdavo išsigimę (kraujomaišos paaiškinimas).[4]
Teorinėje fizikoje demono sąvoka vartojama įsivaizduojamai būtybei, pasirengusiai atlikti bet kokį mokslininko palieptą eksperimentą, jei tik šis neprieštarauja fizikos dėsniams (Maksvelo demonas).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Demonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ О божестве Сократа | Симпосий Συμπόσιον
- ↑ „Demon“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-07-12.
- ↑ Mitologijos enciklopedija: 2 tomas. Vaga. Vilnius. 1999.