Gugenheimo muziejus

Solomono R. Gugenheimo muziejus – modernaus meno muziejus, įsteigtas 1937 m. rytiniame Niujorke.^[1] Tai yra žinomiausias iš Solomon R. Guggenheim fondui priklausančių ir jo valdomų muziejų. Tai vienas žinomiausių muziejų Niujorke.

1929–1930 m. būdamas šešiasdešimties metų amžiaus, turtingas Amerikos pramonininkas Solomon R. Guggenheim pradėjo kolekcionuoti svarbių modernizmo avangardistų tokių, kaip Vasilij Kandinsky, Paul Klee, ir Marc Chagall darbus. Naujomis meno srovėmis jį sudomino vokiečių menininkė ir teoretikė Hilla Rebay (baronienė Hilla Rebay von Ehrenwiesen). 1930 m. Rebay supažindino Guggenheim'ą su Vasily Kandinsky’iu jo studijoje Dessau mieste ir Guggenheim įsigijo keletą tapybos darbų; vėliau nusipirko dar daugiau nei 150 Kandinsky’io darbų.

1930 m. S. Guggenheim’o didėjanti kolekcija buvo eksponuojama jo apartamentuose Plaza viešbutyje Niujorke. Nedidelės naujai įsigytų darbų parodos rengtos ir eksponuotos viešai. Rebay surengė didelės sėkmės sulaukusią parodą pavadintą Solomon R. Guggenheim’o ne – objektinės tapybos kolekcija, kurią nuomojo ir siuntė eksponuoti į skirtingus JAV miestus.

1937 m. „meno skatinimui, švietimui, propagavimui ir visuomenės lavinimui“ įkurtas Solomon R. Guggenheim’o fondas.

1939 m. išnuomotose patalpose atidarytas „ne – objektinės“ tapybos muziejus, kuriame buvo eksponuojami JAV ir Europos abstrakcionistų darbai.

1943 m. Solomon ir Rebay užsakė garsų architektą Frank Lloyd Wright suprojektuoti pastatą, tinkantį nuolatinei kolekcijos ekspozicijai. Penkiolika metų Wright vystė projektą nupiešdamas apie 700 eskizų ir parengdamas net šešis skirtingus darbo brėžinių variantus. Fondas įsigijo žemės, tačiau dėl pokarinės ekonominės krizės ir infliacijos statybų pradėti nesiryžo.

1952 m. Rebay atsistatydino iš direktorės pareigų. Pagerbiant įkūrėjo, mirusio 1949 m. vardą, meno erdvė pervadinta į Solomon R. Guggenheim’o muziejų. Muziejaus, vadovaujamo naujo direktoriaus James Johnson Sweeney, kryptis šiek tiek pasikeitė ir kolekcija buvo papildyta skulptorių, tokių, kaip Constantin Brâncuşi darbais, netelpančiais į 'ne – objektinio' meno kategoriją.

1959 m. spalio 21 d., šeši mėnesiai po Wright’o mirties, naujasis muziejus buvo atidarytas. Naujasis pastatas susilaukė prieštaringų komentarų – vieni teigė, esą tai gražiausias JAV pastatas, nebandantis užgožti eksponuojamų darbų svarbos, tuo tarpu kiti tikino, jog architektas suprojektavo sau paminklą.

1992 m. pastatytas aštuonių aukštų priestatas ir po trejus metus trukusios renovacijos vėl atidarytas pagrindinis muziejaus korpusas.

Muziejuje eksponuojamos nuolatinės ir keičiamos kolekcijos. Nuolatinėje ekspozicijoje – ankstyvųjų modernistų, tokių, kaip Vasilij Kandinsky, Piet Mondrian, Paul Klee, Georges Braque, Marc Chagall, vėlyvesnės kartos menininkų, tokių, kaip Robert Mapplethorpe, Jeff Koons ir kt. darbus. Muziejus taip pat eksponuoja XIX – XX a. garsenybių Vincent van Gogh, Pablo Picasso, Paul Gauguin darbus.

Gugenheim’o muziejų garsina ne tik kolekcijos, bet ir pastato architektūra.

1943 m. projekto kuratorė Hilla Rebay savo laiške architektui rašė: „man reikia kovotojo, erdvės mylėtojo, agitatoriaus, bandytojo ir išminčiaus… noriu dvasios šventovės, paminklo!“ Projekto eiga išsivystė į sudėtingą kovą, priešpastačiusią architektą prieš jo klientus, miesto valdžią, menininkų sluoksnius ir viešąją nuomonę. Guggenheim ir Wright abu nesulaukė galerijos realizacijos. Galutinis pasiekimas, byloja ne tik apie architekto F. L. Wright’o genialumą, bet taip pat apie laikmečio ir steigėjų nuotykio ir eksperimento paieškas.

Wright nelaikė Niujorko palankiu miestu galerijos statyboms, jis sakė: „galėčiau pasiūlyti keletą kitų geidžiamų pasaulio vietų šio didingo muziejaus statyboms, bet teks pabandyti Niujorką.“ Wright laikė Niujorką per tankiai užstatytu, gyvenamu ir nepalankiu kokybiškos architektūros atsiradimui.

Architektas sekė kliento programą, piešdamas eskizus tikėtinose 36-oje, 54-oje gatvėse ir Park Avenue (visos Manhattan’e), taip pat Riverdale, Bronx’o rajone. Dėl Centrinio parko artumo buvo pasirinkta dabartinis Penktosios aveniu sklypas, tarp 88-osios ir 89-osios gatvių. Pagrindinis vietos privalumas buvo sąlyginė ramybė nuo miesto kamščių ir triukšmo.

Gamta ne tik apsaugojo pastatą nuo Niujorko triukšmo, bet taip pat uždavė naujojo statinio nuotaiką, inspiravo jo formas. Guggenheim’o muziejus yra Wright’o bandymų įkūnyti organinių formų plastiškumą architektūroje rezultatas. Jis atmestė konvencionalus muziejaus cirkuliacijos principas ir pasiūlė išvirkščio zigurato schemą. Pradžioje lankytojai liftu pakeliami į pastato viršų ir iš čia pradeda malonų leidimąsį ištisine rampa žemyn. Galerijos suskaidytos tarsi citrusinio vaisiaus membranos – atskirtos, tačiau tarpusavyje susijusios. Atvira centrinė rotunda sudarė galimybę lankytojams stebėti eksponuojamus kūrinius skirtingu kampu ir nuotoliu.

Kai kurie žmonės, ypatingai menininkai, kritikavo Wright'ą už muziejaus projektą, kurio išraiška galinti nustelbti jame eksponuojamų darbų svarbą. Wright rašė: „Priešingai, tai yra nenutrūkstama pastato ir tapybos darbo vienovė, nuostabi simfonija, iki šiol neegzistavusi meno pasaulyje.“

1992 m. prie muziejaus pristatytas už pirminį korpusą aukštesnis, stačiakampio formos bokštas. Priestatas projektuotas architektų kompanijos Gwathmey Siegel and Associates Architects. 2007–2008 m. muziejo rekonstrukcijai numatyta skirti $29 mln. Šį projektą taip pat remia Niujorko miesto ir Niujorko valstijos valdžios. Darbus planuojama baigti vėlyvą 2008 m. pavasarį.

1990 m. pabaigoje S. R. Gugenheim muziejaus atšakos sparčiai ėmė plisti kitose pasaulio vietose. 1971 m. kolekcininko dukterėčia Peggy Guggenheim, Venecijos Didžiojo kanalo aikštėje esantį pastatą – muziejų padovanojo miestui. Kitas Gugenheim’o muziejus 2002 m. baigtas statyti Ispanijos Bilbao mieste, tai gerokai lūkesčius pranokęs projektas – iki šiol jis sutraukia virš milijono lankytojų kasmet. Kiti muziejaus filialai buvo atidaryti Berlyne ir Las Vegas, tačiau nuslūgęs Niujorke esančio muziejaus lankomumas po rugsėjo 11-osios išpuolių 2001 m. sustabdė Gugenheimo plėtrą.

Muziejaus filialai: Guggenheim Bilbao, Peggy Guggenheim Collection Venice, Deutsche Guggenheim Berlin, Guggenheim Hermitage Museum Las Vegas. Statomas muziejus Abu Dabyje.

2003 m. spalį tuometinis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas Niujorke susitiko su Guggenheimo muziejaus direktoriumi Thomas Krens ir domėjosi galimybėmis steigti panašų šiuolaikinio meno muziejų Vilniuje. 2006 m. Vilniaus miesto delegacijos vizito Sankt Peterburge metu aptarta galimybė Vilniuje atidaryti bendrą Guggenheimo ir Ermitažo muziejų filialą. 2007 m. į Vilnių buvo pakviesti trys pasaulinio garso architektai – Zaha Hadid, Massimiliano Fuksas ir Daniel Libeskind, užsakyti pirminiai projektiniai pasiūlymai. Numatytas projekto biudžetas buvo apie 300 mln. litų; projektą planuota finansuoti iš valstybės biudžeto.

Muziejaus projektas susilaukė prieštaringų atgarsių visuomenėje.^{[2][3][4][5][6]} 2007 m. Lietuvos Architektų Sąjunga (Architektai prof. Vytautas Brėdikis, prof. Vytautas Dičius) išviešino atvirą laišką, kuriame kelti klausimai dėl esamos prieštaros tarp ypatingai didelio naujo projekto biudžeto ir labai menkai finansuotų Lietuvos kultūros institucijų.^[7]

2008 m. balandį šešių narių komisija (Mikhail Piotrovsky, Thomas Krens, Peter Schmal, Gintaras Čaikauskas, Gediminas Kirkilas, bei Juozas Imbrasas) geriausiu išrinko architektės Z. Hadid projektą.^[8] 2008 m. gegužę Lietuvos Vyriausybės strateginio planavimo komiteto posėdyje pritarta muziejaus Vilniuje kūrimui.^[9] 2008 m. liepą sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas ir iki rugsėjo 1 d. buvo pavesta išnagrinėti muziejaus statybos ir išlaikymo klausimus; šį Gedimino Kirkilo Vyriausybės sprendimą kritikavo Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas teigęs, jog artėjant šildymo sezonui svarbiau pasirūpinti ne nauju muziejumi, bet senais daugiabučiais.^[10]

2009 m. sausį Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas ir savivaldybės taryba atmetė teritorijos greta Baltojo tilto koncepciją su anksčiau siūlytu Hermitage/Guggenheim Vilnius muziejumi, bei Jono Meko vizualiųjų menų galerija.^[11]

• Oficiali S. R. Gugenheimo muziejaus svetainė Archyvuota kopija 2004-10-29 iš Wayback Machine projekto.
• Architektų kompanijos „Gwathmey Siegel and Associates Architects“ muziejaus restauravimo projekto puslapis Archyvuota kopija 2013-05-18 iš Wayback Machine projekto.
• Architektūros apžvalga Archyvuota kopija 2007-06-29 iš Wayback Machine projekto.
• Solomon R. Guggenheim muziejaus korporacinė svetainė
• www.eurozine.com „Skaidra Trilupaitytė: Globalūs XXI a. muziejai, SRGF ir Vilniaus kultūrinio planavimo retorika“ 2008-09 Archyvuota kopija 2008-12-05 iš Wayback Machine projekto.