Bronius Barzdžiukas

Bronius Barzdžiukas (g. 1919 m. sausio 29 d. Virbališkiuose, Kupiškio valsčius – 2010 m. kovo 18 d. Vilniuje) – Lietuvos architektas.

1930 m. pradėjo lankyti Kupiškio progimnaziją, 1934 m. baigė jos 4 klases ir įstojo į Panevėžio gimnaziją. Priklausė moksleivių ateitininkų organizacijai, kurią globojo kun. Alfonsas Sušinskas, dalyvavo Dobilo Lindės meno kuopos veikloje, 1937 m. buvo išrinktas į jos valdybą. Baigęs gimnaziją 1939 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1940 m. birželio 16 d. atlikusi pratimus Švenčionėlių poligone mokykla grįžo traukiniu į rusų užimtą Kauną. Traukinys Kaune buvo okupantų sulaikytas, mokykla apsupta raudonarmiečių. Kariūnai padėtį vertino kaip išdavystę, palikimą okupanto savivalei. Kariūnai aspirantai tęsti tarnybą buvo išsiuntinėti į pulkus. B. Barzdžiukas pateko į 4-ojo pėstininkų pulko batalioną, perkeltą į Pakruojo barono fon Roppo dvarą. 1940 m. baigė karo mokyklą Lietuvos liaudies armijos atsargos aspirantu, tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Architektūros skyrių. Kartu su kitais studentais architektais įsijungė į Lietuvos Aktyvistų Fronto veiklą, priklausė studentų ateitininkų technikų „Grandies“ korporacijai. 1941 m. gegužės mėn. suimtas, bet 1941 m. birželio 23 d. prasidėjus TSRS-Vokietijos karui iš Kauno kalėjimo išsivadavo. Birželio sukilimo dalyvis.

Vokiečių valdžiai uždarius universitetą, studijos vyko įvairiose vietose, daugiausia Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. 1944 m. TSRS kariuomenės sugrįžimą sutiko gimtuosiuose Virbališkiuose. Studijos buvo baigtos, telikę du antraeiliai egzaminai. Užsiregistravo studentu Kauno Vytauto Didžiojo universitete, išlaikė likusius egzaminus, pasirinkęs diplominio darbo temą „Šiaulių miesto centro planavimas“, įsidarbino miesto vyriausiojo architekto valdyboje. 1947 m. apsigynė diplominį darbą, įgijo inžinieriaus architekto specialybę. Šiauliuose projektavo sugriauto J.Janonio gimnazijos pastato atstatymą (bendraautoris Eduardas Budreika, 1950 m.), parengė kino teatro rekonstrukciją, suplanavo centrinę miesto aikštę. Tačiau, sužinojęs, kad yra paieškomas, įsidarbino Panevėžio miesto techniniame inventorizacijos biure. Gavęs paskyrimą iš universiteto, įsidarbino Architektūros reikalų valdyboje Vilniuje. 1951 m. kovo 11 d. einant į darbą suimtas, 1951 m. rugsėjo mėn. pagal Ypatingo pasitarimo sprendimą nuteistas 8 metams ir išvežtas į Gorkio sritį, Suchobezvodnoje lagerį – Unžlagą. 1955 m. byla buvo peržiūrėta, neįrodžius kaltės bausmė sumažinta iki 5 metų ir pritaikyta amnestija.^{[1] [2]} 1955-1969 m. dirbo Valstybiniame statybos ir architektūros komitete, 1969-1981 m. Kolūkių statybos instituto vyr. architektas.

Lietuvos architektų sąjungos narys.