Kauno kalėjimas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

54°53′42″ š. pl. 23°54′59″ r. ilg. / 54.89500°š. pl. 23.91639°r. ilg. / 54.89500; 23.91639

Kauno kalėjimas (anksčiau Kauno tardymo izoliatorius, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas) – kalėjimas Kauno centre.

Viena moderniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Teritorija ~7000 m², įrengtos 262 vietos sulaikytiesiems.^[3]

3 aukštų pastate įrengtos 86 kameros, pasivaikščiojimo kiemeliai bei administracijos patalpos.

Cariniu laikotarpiu areštines arba kalėjimus turėjo beveik visi apskričių miestai. 1823 m. Kaune pastatytas klasicistinių formų medinis kalėjimas, panašus į arklių pašto stotį Rotušės aikštėje. Statinys su 9 kamerom, virtuve, pirtimi ir sargybine stovėjo prie tuometinio Sankt Peterburgo plento (ties dabartine Prisikėlimo bažnyčia). Areštinei naudoti ir uždaryto dominikonų vienuolyno korpusai.

Praūžus 1831 m. sukilimui, vykstant sukilimams Vakarų Europoje ir jų atgarsiams pasireiškiant Kaune ir gubernijoje, miesto ir gubernijos valdytojams teko statyti naują kalėjimą. Caro administracija nutarė panaudoti Kauno pilies mūrus, tačiau techniškai šis uždavinys pasirodė sunkiai įgyvendinamas. Vėliau planuota panaudoti bernardinų vienuolyno pastatus. Tada nuspręsta, jog pigiau pastatyti naują kalėjimą, nei bandyti rekonstruoti tam nepritaikytą pastatą.

1847 m. vyko susirašinėjimas dėl naujo kalėjimo statybos. Tuometinis caro vyriausybės vidaus reikalų ministras L. Perovskis, motyvuodamas, jog Kaune esantis kalėjimas nebetinkamas, 1847 m. spalio 28 d. persiuntė Vyriausiajai kelių ir viešųjų pastatų valdybai naujo 300 vietų kalėjimo projektą ir sąmatą. Pagal 1847 m. sudarytą miesto augimo generalinį planą, 1849 m. parinkta vieta dabartinių A. Mickevičiaus (Garnizonaja), Kęstučio (Bolšaja Sadovaja) ir Spaustuvininkų gatvių kvartale.

1850 m. rugpjūčio 16 d. Vyriausioji valdyba pavedė paskelbti varžytines šios statybos rangos sutarčiai sudaryti (dab. viešieji pirkimai). Bet neatsirado rangovo. 1857 m. spalio 2 d. sudarytas kontraktas su III gildijos Kauno pirkliu Bereliu Šternfeldu. Pagal šią sutartį rangovas įsipareigojo per 3,5 m. (1858 m. balandžio 15 d. – 1861 m. spalio 15 d.) pastatyti Kaune mūrinį kalėjimo pastatą (rus. тюремный замок) ir atiduoti jį valstybei, kuri per 30 metų nuomodama grąžins išlaidas, kasmet mokėdama po 5500 rublių nuompinigių (dab. lizingas).

Sąmata sudarė 156714,73 rublių. Sutartyje numatyta, kad statybai vykdyti valdžia rangovui suteiks 1/3 sąmatinės sumos beprocentinę paskolą, kurią vėliau jis privalės grąžinti (dab. viešojo ir privataus sektorių partnerystė. B. Šternfelds iš iždo gavo 68 tūkst. rublių paskolą, 1858 m. pavasarį pradėjo statybą. Rangovas kalėjimą statė kaip savo privačią nuosavybę.

Archyviniai dokumentai mini, jog kalėjimą ruoštasi statyti „po normalnomu čertežu“. Tai reiškia, kad naudotas „norminis“ („pavyzdinis“) projektas, parodantis, kokios kalėjime turi būti patalpos ir kaip jas racionaliai išdėstyti. Bendro pobūdžio norminį projektą pritaikė Kauno gubernijos statybos skyriaus architektas Nikolajus Ikonnikovas (1818–1858 m.).^[4]

Projekte numatyta 300 vietų kaliniams, koplyčia, administracinės-ūkinės patalpos, butai tarnautojams. Sumūrytas 3 aukštų pailgo plano pastatas su simetriškais rizalitais kiemo pusėje, nuo abiejų gatvių užstatymo linijos šiek tiek atitrauktas, nes nutarta palei šaligatvį sodinti medžius, kurie pridengtų aklinas tvoras ir grotuotais langais skaidytus fasadus. Pagrindinis įėjimas suprojektuotas ilgajame fasade – iš A. Mickevičiaus gatvės pusės.

B. Šternfeldas neįstengė statybos baigti kontrakte numatytu terminu – liko neužbaigti apdailos ir vidaus įrangos darbai. Tarp rangovo ir valdžios žinybų prasidėjo konfliktai, trukę >10 metų. Suimti 1863 m. sukilimo dalyviai įkalinti neįrengtose patalpose.

Kauno miesto policijos valdyba aprašė ir įkainavo pirkliui priklausantį Kauno kalėjimo pastatą, nes kito turto, tinkamo parduoti iš varžytinių, skolininkas nepateikė. 1879 m. spalio 20 d. raštu Kauno gubernatorius pranešė Vyriausiajai kalėjimų valdybai, kad paskelbtos varžytinės kalėjimo pastatui parduoti neįvyko, nes neatsirado pirkėjų.

Kartu gubernatorius pareiškė nuomonę, jog būtų tikslingiausia, jei valstybė pastatą išpirktų. Vienas iš motyvų buvo toks: kalėjimui atitekus naujam privačiam savininkui, šis, naudodamasis tuo, jog mieste kito kalėjimo nėra, smarkiai padidins nuompinigius ir iždas bus priverstas su tuo sutikti. Caro valdžia tam pritarė ir 1882 m. gruodžio 1 d. nupirko iš B. Štrenfeldo Kauno kalėjimo pastatus. Dar kelis metus ginčytasi dėl sklypo, kurį B. Šternfeldas pasisavino ir perleido sūnui, o šis sklypą pardavė bajorui A. Gricevičiui.

Valstybei nupirkus nebaigto statyti kalėjimo pastatą, parengtas plėtros projektas. Jis 1883 m. kovo 30 d. patvirtintas Sankt Peterburge. Pagal jį prie A. Mickevičaus gatvės sumūryti du vienodi administracijos korpusai, atskirti kiemai (administracinis, tarnautojų, ūkinis bei kalinių). Kalėjime numatytos 553 vietos.

Šternfeldo statytas 3 aukštų pagrindinis korpusas atsidūrė komplekso viduryje. Centrinėje pagrindinio korpuso ašyje įrengta laiptinė, cerkvė (per du viršutinius aukštus) ir katalikų koplyčia (pirmame aukšte). Ilgi tamsūs koridoriai jungė ir kartu skyrė kalėjimą į atskiras dalis, visuose aukštuose keliose vietose jie pertverti geležinėmis rakinamomis durimis. Pagrindiniame korpuse įrengtos 84 bendros kameros ir 36 vienutės.

Bendra kamera buvo 5,5 m ilgio ir apie tiek pat pločio. Pusę kameros paprastai užėmė iš lentų sukalti dviejų aukštų gultai. Kitoje kameros pusėje įrengtos keturios pakeliamos ir dieną prie sienos pritvirtinamos geležinės lovos. Viduryje – 2 m ilgio ir pusės metro pločio stalas, du suolai. Kameroje taip pat buvo lentyna ir dvi kabyklos drabužiams.

Vienutė buvo 4,5 m ilgio ir nuo 1,6 iki 2,1 m pločio. Tokioje kameroje stovėjo geležinė lova, taburetė ir nedidelis staliukas. Nors šios kameros vadintos vienutėmis ir iš pradžių skirtos vienam žmogui, ilgainiui jose pradėta laikyti po 3, 4, net 5 kalinius.

Pusrūsyje įrengta valgykla ir virtuvė (atskira krikščionims ir žydams), karceriai, sandėliai, įvairios dirbtuvės. Kalėjimo viduje kaliniams pasivaikščioti įrengti du kiemai – vienas 41 m ilgio ir 10,5 m pločio, kitas (moterims) labai siauras – 4,8 m pločio. Gelsvos spalvos, trijų aukštų kalėjimo korpusą su mažais grotuotais langais, dengė 4 m aukščio mūrinė tvora. Ant jos viršaus nutiestas 1,5 m aukščio spygliuotas vielos raizginys. Miesto gyventojai kalėjimą praminė „Geltonąja“.

Kalėjimo viršininkas ir jo padėjėjai gyveno nameliuose prie vartų (virš kontoros ir sargybinės), prižiūrėtojai – vieno aukšto flygelyje. Tarnautojams vietos buvo mažoka, todėl prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytas naujas dviaukštis gelsvų plytų korpusas (dab. Kęstučio g. 37). Išvaizda jis priminė nuomojamą namą. Tuo pačiu laikotarpiu sumūryta pirtis kieme. Kalėjimo korpusai su administraciniais pastatais užėmė beveik pusę A. Mickevičiaus, Kęstučio ir Spaustuvininkų gatvių kvartalo ir buvo vieni didžiausių statinių Karmelitų rajone.

1865 m. rugsėjo 29 d. pradėtas eksploatuoti naujasis kalėjimas taikytas nusikaltėlių baudimui. Bet, pradedant 1863 m., jame nemažą dalį kalinių sudarė caro ir vėlesnių valdžių priešininkai. Čia saugotas ir tardytas Kauno gubernijos sukilėlių vadovas Antanas Mackevičius, sukilėlių būrio vadas dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, revoliucionierius Feliksas Dzeržinskis. 1920 m. kalėjimo rūsyje sušaudyti Kauno įgulos kareivių sukilimo komiteto nariai. 1926 m. įkalinti Keturi komunarai (Karolis Požela, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas). 1935–1936 m. kalėjime uždaryti šimtai Suvalkijos valstiečių streiko dalyvių. Kalintas ir Antanas Sniečkus bei kiti LKP veikėjai.

Atsikūrus Lietuvos valstybei, pastatus perėmė Teisingumo ministerija, juose veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas – didžiausias Lietuvoje. Kartu su kalėjimui priklausiusiais Kauno IX fortu bei Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla čia buvo laikoma iki dviejų tūkstančių kalinių: 1921 m. – 796, 1927 m. – 1290, 1937–1939 m. – apie 1500 kalinių. Nuo 1925 m. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas priklausė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Kalėjimo kompleksą sudarė 7 mūriniai pastatai.

Tarpukario metais rimtos pastatų modernizacijos ar plėtimo nesiimta. Šiek tiek pagerintos buities sąlygos: 1936 m. įvestas centrinis šildymas, įrengta ligoninė (III aukšte), buvusi cerkvė pritaikyta katalikų koplyčiai (ją dekoravo dailininkas Mstislavas Dobužinskis), o stačiatikių cerkvė perkelta į pirmą aukštą. Ankstesnės koplyčios vietoje įrengta mokykla. Namo prie Kęstučio gatvės pirmame aukšte išsidėstė buhalterija, kontora, antrame – prižiūrėtojų bendrabutis.

Daugiausia dėmesio skirta dirbtuvėms, kadangi už stalių gaminius, siuvamus rūbus, automobilių remontą kalėjimas gaudavo nemažą pelną. Prieš 1929 m. pastatytos stalių dirbtuvės prie Spaustuvininkų gatvės, virš pirties sumūrytas antras aukštas šaltkalvių dirbtuvėms ir kalvei. Kampe prie Kęstučio ir A. Mickevičiaus gatvių sankryžos buvo vienaukštė raudonų plytų krautuvė, kurioje prekiauta kalinių gamintais baldais, suvenyrais.

Pagrindinis kalėjimo korpusas, statytas pirklio Šternfeldo, nepasižymėjo gera kokybe. Nors sienos ir storos (apie 50 cm), tačiau dėl blogai užpildyto oro tarpo jos skilinėjo ir sviro. Dar 1895 m. buvo skelbiama, jog visi kalėjimo pastatai jau ima griūti, o kapitaliniam remontui reikės išleisti virš 89 000 rublių. Lietuvos Teisingumo ministerija paskelbė konkursą naujo kalėjimo projektui, ketindama iškelti šią istaigą į miesto pakraštį. „Lietuvos aidas“ 1933 m. pradžioje rašė, jog konkurso sąlygomis domisi ne tik vietiniai, bet ir Šveicarijos, Prancūzijos, SSRS inžinieriai. Tačiau jokių poslinkių iki karo neįvyko.

Senasis pastatas tarnavo ir prie sovietų valdžios. 1940 m. birželio 18 d. tuometinė vyriausybė paskelbė ėjusio prezidento pareigas Justo Paleckio pasirašytą amnestijos aktą, kuriuo remiantis visi politiniai kaliniai paleisti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų, nors pats Kauno kalėjimas funkcionavo toliau. 1945 m. kalėjimo talpumo limitas padidintas iki 1850 kalinių, 1946 m. – 1881, 1947 m. – 2290, 1948 m. – 1813, 1949 m. – 1522, 1950 m. – 1402, 1951 m. – 1303, 1952 m. – 1334.

1960 m. liepos 26 d. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą Nr. 390, likvidavusį šią įkalinimo įstaigą. Pagrindinis korpusas atiduotas Kauno technologiniam technikumui, o 1975 m. iš pagrindų rekonstruotas ir pritaikytas KPI „Vibrotechnikos“ mokslinio tyrimo sektoriui. 1974 m. Kauno istorijos muziejui ilgalaikiam naudojimui perduotas buvęs kalėjimo penktasis vienučių skyrius. Jame palikti nepakeisti karceriai, kameros, vienutės, įrengtos ekspozicijos iš politinių kalinių gyvenimo. Tačiau vėliau šias patalpas institutas ir muziejus pavertė savo sandėliais ir saugyklomis.

1973 m. nugriovus administracijos namelius su vartais, 1960 ir 1988 m. paaukštinus krautuvės pastatą, aplinka visiškai pasikeitė. Iš buvusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo išliko tik keli pastatai, atspindintys senąją paskirtį ir dar išlaikę senąją struktūrą ir architektūrą.

1969 m. liepos 15 d. Kauno kalėjimas įtrauktas į respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą, kadangi iki 1940 m. čia kalinti pogrindinės LKP nariai. 1990 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės paminklotvarkos poskyris pasiūlė palikti pastatą paminklų sąraše, pakeičiant paminklo apibūdinimą.

1993 m. liepos 22 d. Vyriausybės nutarimu ^[5] pastatą nuspręsta rekonstruoti į Kauno tardymo izoliatorių. 1994 m. sausio 21 d. pastatas perduotas LR VRM Kauno miesto policijos komisariatui. 1997 m. pradėta pastato rekonstrukcija, kainavusi ~24 mln. litų.

2004 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimu ^[6] įsteigtas Kauno tardymo izoliatorius. 2004 m. birželio 10 d. jis atidarytas.

Nuo 2023 m. sausio 1 d., Kalėjimų departamentą pertvarkius į Kalėjimų tarnybą pervadintas į Kauno kalėjimą.^[7]