Alba (drabužis)

Apie Italijos miestą skaitykite: čia.

Alba (lot. alba – balta) – Katalikų bažnyčios dvasininkų ir patarnautojų liturginis ilgas, platus, baltas, dažniausiai lininis, juosiamas virvute su kutais arba juosta, rūbas. Balta albos spalva simbolizuoja sielos tyrumą, o jos ilgis – ištvermę ir gerus darbus. Alba vilkima po arnotu. Tuo atveju, jei alba ne visiškai uždengia paprastus drabužius ties kaklu, prieš ją velkantis užsirišama antpetė.

Pirmieji albas nešiojo senovės graikai ir romėnai. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių alba tapo bažnytiniu drabužiu. Jau V a. naudota liturgijos metu. Nuo X a. albų apačia ir ilgų rankovių galai puošti liturginėmis spalvomis ir ornamentais, antsiuvais, o nuo XVII a. ir nėriniais. Nuo 1969 m. albos siuvamos tik iš baltos lygios medžiagos, be siuvinių, rekomenduojama juostelėmis ar liturginių simbolių ornamentais puošti albos apačią.^[1]