Ūkininkas

Ūkininku vadinamas fizinis asmuo, kuris vienas arba su kitais asmenimis turi ūkį, jam vadovauja, valdo žemę, techniką, kitus išteklius, pagamintus produktus ar jų dalį parduoda rinkoje.^[1]

Daugiau nei pusė milijardo ūkininkų yra smulkieji, dauguma jų gyvena besivystančiose šalyse ir išlaiko beveik du milijardus gyventojų.^[2][3] Skaičiuojant pasauliniais mastais, 40 % dirbančiųjų žemės ūkyje sudaro moterys.^[4]

Žmonija ūkininkauja nuo neolito. Ūkininkystės atsiradimas yra vienas išskirtinių neolito bruožų. 5000–4000 m. pr. m. e., Bronzos amžiuje, pas šumerus jau buvo paplitusi darbo pasidalinimu grįsta žemdirbystė. To meto žemdirbystei itin svarbus buvo laukų drėkinimas, reikalingas maistinių kultūrų auginimui. Pavasario sėjoje dalyvaudavo iš trijų žmonių sudaryti būriai.^[5] Senovės egiptiečių ūkininkai pasėlių drėkinimui naudojo Nilo vandenį.^[6]

Panašiu metu kaip žemdirbystė atsirado gyvulininkystė, gyvulių auginimas išskirtinai ūkininkavimo tikslais. Šunys Rytų Azijoje buvo prijaukinti maždaug prieš 15 000 metų, ožkos ir avys – prieš maždaug 10 000 m. Azijoje, naminės kiaulės – prieš 9000 m. Artimuosiuose Rytuose or Kinijoje, arkliai – bent prieš 6000 m.^[7]

2021 m. Lietuvoje buvo 86 923 ūkininkų ūkiai (2013 m. – 113 800), o jų valdomas bendras žemės ūkio plotas sudarė 1 334 132,27 hektaro (2013 m. – 1 095 000 hektaro), ūkio vidutinis dydis – 15,35 hektaro. 57 % visų ūkių plėtojo mišrų žemės ūkį, 33 % – augalininkystę, 8 % – gyvulininkystę, 0,73 % – žemės ūkiui alternatyvią veiklą, 0,47 % – miškininkystę, 0,21 % – žemės ūkiui būdingų paslaugų veiklą, 0,1 % – žuvininkystę.^[1]