Šv. Augustinas

Kitos reikšmės – Augustinas (reikšmės).

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Augustinus, Aurelius
Fikcinis Šv. Augustino portretas (aut. Simone Martini, XIV a. pr.)
Gimė	354 m. lapkričio 13 d. Tagastė, Numidija
Mirė	430 m. rugpjūčio 28 d. (75 metai) Hipono miestas, Šiaurės Afrika
Veikla	vienas įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofas ir bažnyčios mokslo skleidėjas
Vikiteka	Šv. Augustinas

Aurelijus Augustinas (Augustinas iš Hipono, Šventasis Augustinas, Aurelius Augustinus, 354 m. lapkričio 13 d. – 430 m. rugpjūčio 28 d.)^[1] – vienas įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofas ir religinio mokslo skleidėjas. Augustinų vienuolių ordino patronas. Katalikų bažnyčios šventasis, palaimintuoju laikomas ir stačiatikių. Daugelis protestantų, ypač kalvinistų, jį laiko vienu iš teologinių Reformacijos įkvėpėju.

Augustinas gimė 354 m. Tagastėje (dabartinis Souk Ahras, Alžyras), neturtingo pagonio Patricijaus ir krikščionės Monikos (vėliau šventoji) šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo Tagastėje. Būdamas 17 m. išvyko mokytis retorikos į Kartaginą. Jaunuolis Augustinas gyveno hedonistiškai, Kartaginoje susipažino su jauna moterimi, kuri buvo jo sugulove per tolimesnius 15 metų. Tuo metu jam gimė sūnus Adeodatas. Po trejeto metų studentiško gyvenimo 19 metų jaunuolis Augustinas, skaitydamas Cicerono (dingusį) veikalą Hortensius, susidomėjo filosofija. Krikščionių Šventieji Raštai tuo metu jo, retorikos mokytojo, netenkino dėl savo paprastumo. 374–383 m. buvo manicheizmo šalininkas.Vėliau manicheizmo dualizmas taip pat jo nebetenkino, dėl to jis prisidėjo prie naujosios (Platono) akademijos skeptikų, studijavo neoplatonizmą. 375 m. buvo laisvojo meno mokytojas savo gimtajame miestelyje, vėliau Kartaginoje, o 383 m. išvyko į Romą. Nors Romoje Augustinas tikėjosi surasti geriausius retorikos specialistus, tačiau vietinės retorikos mokyklos jį nuvylė.

Draugai manichėjai pristatė Augustiną Romos miesto prefektui Simachui, kurio paprašė suteikti Augustinui retorikos profesoriaus vietą imperatoriškajame dvare Milane. Gavęs šią vietą 384 m. Augustinas išvyko į Milaną. Apie savo dvasinį gyvenimą šiuo laikotarpiu parašė savo „Išpažinimuose“ (Confessiones). Augustino motina, kuri buvo pas jį atvykusi, spaudė jį tapti kataliku, o gyvenant Milane Augustinui didžiulį įspūdį padarė šv. Ambraziejaus pamokslai. Jie griovė Augustino prietarus dėl Šventųjų Raštų ir krikščionybės bendrai. Augustinas atsisakė manicheizmo, tačiau netapo kataliku kaip Ambraziejus ar Monika, bet pasirinko pagonišką neoplatonistinį požiūrį į tiesą, kuris kurį laiką atrodė padedantis atsakyti į jam rūpimus klausimus, tačiau galiausiai jis perėjo į skepticizmą.

Neoplatonikų, ypač Plotino (išverstų Marijaus Viktorino) raštų skaitymas atskleidė Augustinui platų akiratį kaip spekuliatyviniu būdu suprasti krikščionių tikėjimą. Po sunkios kovos su savo aistringa prigimtimi, šv. Antano ir kitų to meto Rytų vienuolių didelės dorovės pavyzdžio įkvėptas, beskaitydamas šv. Pauliaus laiško romėnams 13 sk. 13 ir 14 eilutes, 387 m. atsivertė į krikščionybę. Atsivertęs Augustinas atsisakė mokytojo darbo, atsidėjo rengtis krikštui, kurį priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų per 387 m. Velykas kartu su savo sūnumi Adeodatu (netrukus mirusiu 16 m. amžiaus) ir draugu Alypium. Ostijoje mirus Augustino motinai Monikai, Augustinas kurį laiką praleido Romoje, po to 388 m. grįžo į gimtąją Tagastę. Čia jis ruošėsi ramiai gyventi su draugais ir atsidėti studijoms. Tačiau 391 m. Hipono (lot. Hippo Regius aba Hippo (liet. forma nuo lot. gen. linksnio Hipponis), gr. Ἱππών Βασιλικός) vyskupas jį įšventino į kunigus, o 394 m. beveik prievarta buvo įšventintas į vyskupus ir paskirtas senojo vyskupo Valerijaus koadjutoriumi, po kurio mirties 396 m. tapo visateisiu Hipono diecezijos vyskupu. Per 34 vyskupavimo metus Augustinas nuolat dirbo sakydamas pamokslus, rūpindamasis kunigų ir liaudies reikalais. Kovojo su to meto religinėmis kryptimis – manichėjais, arijonais, donatistais, pelagionais ir semipelagionais, kvietė sinodus, siuntinėjo laiškus, savo veikla apimdamas visą to meto katalikiškąjį Vakarų pasaulį.

Mirė 430 m. rugpjūčio 28 d., vandalų valdovui Geizerichui apgulus Hipono miestą. Pasakojama, kad jis mirė būtent tuo metu, kai vandalai griovė miesto sienas. Jis esą skatinęs miestiečius priešintis, nes vandalai priklausė arijonų sektai. Tuo metu jam buvo 75 metai.

Augustino kūnas yra augustinų bažnyčioje Pavijoje (San Pietro in Ciel d'oro), kur jį VIII a. iš Afrikos pergabeno langobardų valdovas Luitprandas. Augustino gyvenimą pirmasis aprašė jo mokinys ir draugas Posidijus.

Augustino filosofija ir teologija formavosi stipriai įtakojama stoicizmo, platonizmo ir neoplatonizmo (iš dalies ir neopitagorizmo), ypač Plotino darbų, galbūt per Porfiriją ir Viktoriną. Tačiau Augustinas neoplatonizmą sukrikščionino, panašiai kaip vėliau Tomas Akvinietis sukrikščionino aristotelizmą. Augustino filosofinio mąstymo pagrindinis bruožas – karštas tiesos troškimas, siekis pažinti Dievą ir sielą (Deum et animam scire cupio).

Augustinas gerokai prieš Dekartą teigė, kad tvirčiausias viso filosofinio pažinimo pagrindas žmogui yra jo paties sąmonės faktai. Pagrindas absoliučiai pasitikėti sąmonės faktais ir savuoju Aš yra tiesioginis šių faktų stebėjimas. Šalia mūsų esantį fizinį pasaulį mes suvokiame jusliniu pažinimu, tačiau jis suteikia tik manymą, o ne tikrumą. Tikro žinojimo mes turime tik apie protinius dalykus, t. y. apie logikos, matematikos, etikos ir estetikos nekintamas tiesas. Šias amžinąsias tiesas mūsų dvasia pažįsta Dievo šviesos apšviečiama. Šią iliuminacijos teoriją perimdamas iš Plotino, Augustinas paremia ir krikščioniškaisiais šv. Raštais. Iliuminacijos teorija yra centrinė mintis Augustino filosofijoje, ir vėlesniais laikais, XIII amžiuje, ši idėja pranciškonų scholastikoje buvo sujungta su arabų filosofijos elementais ir atitinkamai pakeista.

Savo vidiniu kontempliavimu mes savo dvasioj pažįstame logikos, matematikos, etikos, estetikos ir religijos aukščiausias tiesas. Šių amžinų, nekintamų ir būtinų tiesų buvimas paaiškinamas tik aukščiausios, amžinos, nekintamos ir būtinai esančios dvasinės būtybės – Dievo buvimu. Be šiuo, vadinamuoju neotiniu, Dievo įrodymu, kuriuo remiasi ir Dekartas bei Leibnicas, Augustinas Dievo buvimą įrodinėja dar ir teleologiniu, psichologiniu ir moraliniu keliu. Mūsų nepajėgumą pažinti Dievo būtybę Augustinas išreiškė posakiu docta ignorantia, kurį vėliau išplatino Nikalojus Kuzietis. Dievas Augustinui yra fizinės, intelektualinės ir moralinės tvarkos pirmutinis pagrindas, absoliuti pirminė tikrovė, pirminė tiesa ir aukščiausias gėris.

Krikščionybės mintį, kad pasaulis yra sukurtas Dievo, Augustinas jungia su iš neoplatonizmo perimta Platono (dialoge „Timajas“) pasaulio suformavimo teorija apie sėklines jėgas (rationes seminales). Dievas iš nieko sukūrė materiją ir į ją įdėjo sėklines jėgas, iš kurių pagal tam tikrus formavimosi ir plėtojimosi dėsnius susidarė empirinis pasaulis ir jo atskirosios būtybės. Taigi, Augustinas kuriamąjį teizmą jungia su tokiu mokslu, kuris labai panašus į naujųjų laikų evoliucijos teoriją, nors nuo jos ir skiriasi.

Augustinas etikoje yra voliuntaristas, t. y. valios etikos atstovas, tuo jis skiriasi nuo intelektualistinės (proto) ir neoplatonikų etikos. Savo etikoje Augustinas bandė suderinti dorybę ir dieviškąją apvaizdą (providencializmas). Valia Augustinui yra pranašiausioji sielos galia, judinanti visas kitas sielos jėgas. Dorovinis pradmuo, dorybė glūdi geroje valioje, gerame nusistatyme. Dora valia savo aukščiausiąjį tikslą mato Dieve, aukščiausiame gėryje, kuris vienas tegali patenkinti žmogaus laimės troškulį. Doros valios aukščiausia norma yra dieviškasis amžinas įstatymas (lex aeterna), kuris yra įspraustas į žmogaus širdį kaip natūralus gamtos dėsnis ir kuriame atsispindi amžinosios, būtinosios ir nekintamos mūsų dvasios dorovinės tiesos.

Augustino kultūros ir istorijos filosofija atspindima jo veikale „Apie Dievo valstybę“ (De civitate Dei), kur vaizduojama per amžius trunkanti kova tarp „žemiškos valstybės“ (civitas terrena), t. y. žemiškai nusiteikusių žmonių bendruomenės, Dievo priešų, su „Dievo valstybe“ (civitas Dei). Šis Augustino veikalas viduramžiais buvo plačiai skaitomas ir komentuojamas. Tuo pačiu jis buvo svarbus antikinio gyvenimo pažinimo šaltinis.

Augustino teologija vakarų minties istorijoje buvo reikšmingesnė nei jo filosofija. Augustinas buvo kai kurių teologijos disciplinų pradininku, pvz., hermeneutikos, homiletikos, katechetikos. Augustino mintys apie filosofijos propedeutinę reikšmę teologijai, apie autoriteto (auctoritas) ir proto (ratio), tikėjimo ir žinojimo santykius davė kryptį susikurti scholastiniam teologijos metodui.

Augustino teologija pagrįsta jo mokymu apie Dieviškąją Trejybę, žmogaus prigimties nuodėmingumą bei būtinybę siekti palaimos. Jo Dievo ir žmogaus santykio apibrėžimu remtasi ir vėlesniais šimtmečiais. Veikalu „De Trinitate“ (399-419 m.) Augustinas nužymėjo kelią spekuliatyviniam mokslui apie šv. Trejybę. Čia reikšmingiausias dalykas yra intertrinitarinio gyvenimo vyksmų psichologiškas aiškinimas pagal žmogaus sielos gyvenimo analogiją (atmintis, protas, valia kaip Tėvo, Žodžio ir Meilės Dvasios paveikslas šv. Trejybėje).

Augustinas soteriologijoje giliai suvokė Kristaus tarpininkavimą ir to tarpininkavimo didžiausiąjį aktą – kryžiaus ir aukos mirtį. Šv. Pauliaus mintis, kad bažnyčia esanti mistinis Kristaus kūnas buvo pagrindas Augustino mokslui apie tolimesnį Kristaus gyvenimą ir veikimą Bažnyčioje.

Augustinas laikėsi požiūrio, kad Biblijos tekstas neturi būt suprantamas paraidžiui, jei jis prieštarauja tam, ką mes žinome iš mokslo ar iš Dievo duotu protu. Augustinas laikėsi požiūrio, kad viskas visatoje buvo Dievo sukurta vienu metu, o ne per septynias dienas kaip galima būtų suprasti paraidžiui skaitant Bibliją.

Kovodamas su pelagionais ir semipelagionais Augustinas sukūrė dogmatinę antropologiją ir malonės mokslą, kuris augustiniškoje formuluotėje yra priimtas ir katalikų dogmatikoje. Pradžioje Augustinas buvo griežtas žmogaus valios laisvės šalininkas. Neneigdamas jos Augustinas nuo 397 m. (Dvi knygos vyskupui Simplicionui) stipriai pabrėždavo žmogaus prigimties sugedimą (dėl Adomo nuodėmės), Dievo malonės viršenybę ir išrinktųjų predestinaciją. Tuo vėliau rėmėsi ir katalikų bažnyčios skelbiamojo mokslo priešininkai (Liuteris, Kalvinas, jansenistai). Predestinacijos minties šiek tiek paveiktas yra ir Augustino veikalas De civitate Dei – Dievo malonė gaunama bažnyčios sakramentais, kurių objektyvų veikimą, nepriklausomą nuo teikėjo tikėjimo ir dorovingumo Augustinas pagrindė kovodamas su donatistais. Augustino mintys buvo pagrindas sakramentų mokslui XII ir XIII a.

Požiūris į prigimtinę nuodėmę atsiskleidžia jo darbuose nukreiptuose prieš pelagionus. Nors stačiatikių teologai pripažino, kad visi žmonės įgauna prigimtinę Adomo ir Ievos nuodėmę, tačiau su Augustino doktrina nesutiko ir tai laikoma vienu pagrindiniu Rytų ir Vakarų krikščionybės skilimo šaltinių.

Plačiai užsimota krikščionybės apologija yra Augustino veikalas De civitate Dei, kuriame dėstoma krikščionybės pergalė prieš pagonybę.

Augustinas krikščioniška prasme modifikuoja antikines (Cicerono) mintis, žmonių susibūrimą į bendruomenę traktuoja kaip kylantį iš žmogaus prigimties. Kiekviena valstybės galia esanti iš Dievo, tačiau Dievo valia nustato ribas ir valstybės valdžiai. Aiškindamas pirmąsias Šventojo Rašto eilutes Augustinas pastebėjo, kad Dievas, sukurdamas pirmąjį žmogų jam leido viešpatauti tik gyvuliams, bet ne (kitiems) žmonėms. Dievo žmonių bendruomenėje turi viešpatauti taika (pax) ir teisingumas (iustitia). „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos?“ (De Civitate Dei IV, 4). Bažnyčia, būdama Dievo valstybė ir Kristaus įstaiga, yra aukštesnė už valstybę (žmonių bendruomenę), tačiau Augustinas niekur netvirtina, kad politiniu požiūriu valstybė turi iš principo priklausyti nuo bažnyčios.

Augustino raštai turėjo įtakos suformuoti teisėto karo doktrinai. Savo raštuose prieš donatistus Augustinas propagavo jėgos prieš juos naudojimą siekiant atversti iš erezijos.

Augustino valstybės filosofija buvo vienintelė vakarų krikščionybėje iki susipažinimo su Aristotelio politika (Tomo Akviniečio laikais). Augustino tekstai vaidino didelį vaidmenį nagrinėjant bažnyčios ir valstybės, popiežiaus ir imperatoriaus galios santykius viduramžiais.

• Prieš akademikus (Contra Academicos, 386)
• Apie palaimingą gyvenimą (De vita beata, 386)
• Apie tvarką (De ordine, 386)
• De dialectica (387)
• Apie sielos nemirtingumą (De immortalitate animae, 387)
• Apie sielos didybę (De quantitate animae, 387–388)
• Apie Katalikų Bažnyčios papročius (De moribus ecclesiae catholicae, 387–389)
• Apie muziką (De musica, 388)
• Apie laisvąjį sprendimą (De libero arbitrio, 388–395)
• De diversis quaestionibus(388–395)
• Apie mokytoją (De magistro, 389)
• Apie tikrąją religiją (De vera religione, 389/391)
• Contra Manichaeos de duabus animabus (392)
• De mendacio (394)
• De sermone Domini in monte (394)
• De doctrina christiana (397–426)
• Išpažinimai (Confessiones, 397–398)
• De natura boni contra manichaeos (399)
• Contra Faustum manichaeum (399)
• Apie Dievo valstybę (De civitate Dei, pradėta apie 413, baigta 426)
• Apie Trejybę (De trinitate, 400–416)
• Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai (De genesi ad litteram, 401–414)
• De spiritu et littera (412)
• De perfectione justicia hominis (412)
• In ioannis evangelium tractatus (416)
• De nuptiis et concupiscentia (419–421)
• De cura pro mortuis (421)
• Enchiridion de Fide, Spe et Charitate (421)
• Retractiones (428)
• De praedestinatione sanctorum (429)

• Wells, J. (2000). Longman Pronunciation Dictionary (2nd leid.). New York: Longman. ISBN 978-0-582-36467-7.