Pagonybė

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis neabraominių (ypač, ikikrikščioniškųjų ir ikislaminių) religijų atstovus.

Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas senovėje, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiais šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais, priėmus krikščionybę, greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Dėl globalizacijos ir pasaulinių karų, senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį.

Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys).

Su pagonybe paprastai siejamos ankstyvojoje religijotyroje ir antropologijoje nukaltos teorinės sąvokos, skirtos pavadinti įvairias etnines, gentines religijas. Dabar daugelis šių sąvokų laikomos istorizmais ir europocentrizmo pasekme.

• Politeizmas – religijos, kuriose dominuoja keli arba daug dievų.
• Šamanizmas – su dievais, gamtos ir protėvių dvasiomis bendrauja šamanai.
• Panteizmas – dievybės sąvoka išplečiama iki visumos, prilyginama kosmosui.
• Animizmas – religijos, kuriose iškeliamos gyvūnų, augalų ir žmonių sielos.
• Neopagonybė – senąsias išnykusias religines tradicijas gaivinantys judėjimai.

Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII amžiuje.^[1] Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to, senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių.

Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė.

• Animizmas ^[2], panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties).^[3] Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės.
• Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma, pagal kokią tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai buvo tiesiog sutapatinti su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės, kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos.^[4]
• Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės, yra senojo tikėjimo mitai, tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje - tai visiems puikiai žinoma „Eglė žalčių karalienė“, „Muzikantas pragare“ ir kitos.
• Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai).
• Tam tikros tautodailės šakos, susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai.^[5][6]

Lietuvoje veikia ir organizacijos, siekiančios tęsti ir gaivinti senąjį lietuvių tikėjimą bei apeigas. Esama labai daug folkloro ansamblių, kurie neformaliai praktikuoja senąjį tikėjimą ir jį propaguoja, bei religinės organizacijos, turinčios savo bendruomenes, organizuojančios bendruomenines ir šeimos šventes - viena didžiausių Lietuvoje yra Romuva.^[7]

• Pagonybė Lietuvoje: moteriškosios dievybės (sud. Pranė Dundulienė). - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 205 p.: iliustr. - ISBN 978-5-420-01638-1

Vikiteka: Pagonybė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• religioustolerance.org: paganism (anglų k.) Archyvuota kopija 2008-08-27 iš Wayback Machine projekto.