Ainai

Ainiai (Ainu)
Ainų žmonių grupė, 1904 metai
Gyventojų skaičius	50 000, turinčių pusę ar daugiau ainų kilmės 150 000 japonų, turinčių šiek tiek ainų kilmės (tikslus skaičius nėra žinomas) Iki japoninis laikotarpis: ~50 000, beveik grynų ainų
Populiacija šalyse	Japonija Hokaidas:    24 381 (Hokaide vykdyta apklausa 1984 m.)  Rusija
Kalba (-os)	Ainu yra tradicinė kalba. Dauguma ainų šiuo metu kalba japonų kalba arba rusų kalba.
Religijos	animizmas, kai kurie yra rusų ortodoksų bažnyčios nariai
Giminingos etninės grupės	jamato, orokai, nivchai

Ainai (arba Ainu (jap. アイヌ, IPA: /ʔáınu/)) – paleoazinėms tautoms priskiriama etninė grupė, daugiausia gyvenanti šiaurinėje Japonijos dalyje (Hokaido sala ir Honšiū šiaurė). Taip pat gyveno Kurilų salose, Sachaline ir Kamčiatkos pusiasalio pietinėje dalyje.

Jų žinomiausiais tautovardis kilo iš žodžio aynu, kuris reiškia „žmogų“. Ainai nemėgsta būti vadinami Ainu dėl dviprasmiškos žodžio prasmės japonų kalboje (A! Inu! japoniškai reiškia „A! Šuo!“). Jie labiau linkę save vadinti Utari (ainų kalboje tai reiškią „draugą“). Šiuo metu šią etninę grupę sudaro 24–150 tūkst. žmonių. Ainų skaičius skirtinguose šaltiniuose labai svyruoja dėl toli pažengusios asimiliacijos su japonais.

Apie ainų kilmę žinoma labai mažai. Mokslininkai yra pateikę įvairių ainų kilmės teorijų: Kaukazietiška teorija, Mongoloidų teorija, Okeaniškos rasės teorija, Senosios Azijos rasės teorija, Pavienės rasės teorija. Egzistuoja prielaida, kad jų protėviai į Japoniją atvyko prieš maždaug 6 tūkstančius metų. Gyveno beveik visame Japonijos salyne. Į Japoniją atsikėlus Jajojaus žmonėms (tikėtina, jog iš Korėjos pusiasalio), kurie susimaišę su vietiniais gyventojais suformavo jamato tautą (japonus), ainų protėviai buvo jų išstumti į šiaurę ir liko tik Hokaido saloje. Užsiėmė žvejyba ir rinkimu. Kultūriniu, antropologiniu ir kalbiniu požiūriu labai skyrėsi nuo juos supusių tautų. Jų odos spalva buvo šviesi, o ne gelsva, kaip aplinkinių tautų. Juos nuo kitų grupių skyrė taip pat tankūs plaukai bei barzda. Religija – animizmas.

Ainu kultūra pasiekė viršūnę XIII–XIV a. Pirmieji kontaktai su japonais buvo lygiaverčiai ir taikūs. Vėliau japonai ėmė dominuoti bei kurti savo gyvenvietes tradicinėse ainų teritorijose. Paprastai pastarieji pasiduodavo nesipriešindami – išimtys buvo 1457, 1669 ir 1789 metų karai (visi pralaimėti). Nuo 1822 iki 1854 metų ainų populiacija stipriai sumažėjo dėl įvairių infekcijų paplitimo (sifilis, tymai, tuberkuliozė, venerinės ligos ir cholera).

Meidži laikotarpiu ainus siekta asimiliuoti, pavyzdžiui, uždraudžiant jų kalbą, skatinant vyriausybės skirtuose žemės plotuose užsiimti žemdirbyste ir panašiai. To atspindys 1899 m. vyriausybės išleistas Hokkaido Kyudojin Hogo Ho ('Hokaido aborigenų apsaugos aktas') tariamai ainų apsaugai. Tikrasis akto tikslas buvo įteisinti asimiliacijos politiką. Taigi ainai buvo iškeldinami iš savo gimtųjų vietų į labiau žemdirbystei tinkamas žemes. Dėl to įvyko ryškių pasikeitimų ainų visuomenėje ir kultūroje. Be to, Meidži laikotarpiu buvo pasiųsta daug japonų į pietinę Sachalino dalį tam, kad jie išnaudotų ten esančius resursus. Sachalino ainiai pateko į Rusijos kontrolę 1875 m., tačiau Japonija atgavo teritoriją 1905 m. (visgi teritorija į šiaurę nuo 50 dienovidinio liko kontroliuojama Rusijos). Tarp 1912 m. ir 1914 m. Japonijos sprendimu Sachalino ainai buvo perkelti į rezervatus (išskyrus ainus, kurie gyveno atokiuose šiaurės vakarų pakrantės vietovėse). Po Antrojo pasaulinio karo pietinis Sachalinas atiteko TSRS ir dauguma ten buvusių ainų buvo perkelti į Hokaidą.

• 
  Ainai prie Macumajės (Matsumae) Hokaide, apie XVIII a.
• 
  Japonijos ainio 1914 metų nuotrauka.
• 
  Ainių grupė Sachalino saloje.
• 
  Dviejų Sachalino salos ainu vyrų nuotrauka.
• 
  Ainu vyrai per tradicinę ceremoniją 1930 metais.
• 
  Ainu vyrai su žmonomis 1930 metais.

Ainų tautą XX a. tyrė lenkų etnologas, Juzefo Pilsudskio brolis Bronislavas Pilsudskis.

Nepaisant keleto žodžių panašumo (pavyzdžiui, dievas ainų kalba yra kamui, o japonų kalba – kami), ainų kalba visiškai skiriasi nuo japonų. Nėra nustatyta giminystė ir su kitomis kalbomis, todėl ji laikoma izoliuota kalba, nors kartais priskiriama prie paleoazinių kalbų grupės. Iki XIX a. ainų grupėse dominavo ainų kalba. Nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio dauguma ainių buvo dvikalbiai (ainų ir japonų kalbos). Nuo XX a. vidurio iki dabar tarp ainų paplitusi japonų kalba. Ainų kalba yra beveik visiškai išnykusi, nes niekas šiandien jų kalba nebesinaudoja kaip komunikacijos priemone. Yra išskiriami 3 ainų kalbos dialektai: Hokaido dialektas, Sachalino dialektas ir Kurilų dialektas. Nė vienas iš dialektų neturi raidyno ar specialių rašmenų. Nėra ainų kalbos rašytinių šaltinių. Kalbos transkribavimui naudojami lotyniški arba japonų fonetiniai skiemeniniai simboliai (katakana). Laisvai ainų kalba kalbančių žmonių skaičius nėra žinomas (prieš keletą metų laisvai ainų kalba kalbančių buvo likę tik apie 15^[1]).

Tradicinė ainų kultūra skyrėsi nuo japonų kultūros. Jie negamino keramikos dirbinių, vyrai augindavo barzdas. Tarp ainų grupių iškilūs vyrai galėdavo praktikuoti daugpatystę. Ainų kultūra nebuvo monolitiška. Pagrindiniai skirtumai buvo išskiriami tarp Kurilų, Sachalino ir Hokaido ainių.

Ainų tikėjimo sistemoje svarbią vietą užima siela. Siela tampa juntama, kai ji palieka kūną. Pagal ainų tikėjimą, sapnuojant siela keliauja po pasaulį, palikdama miegantį kūną. Tokiu pat būdu mirusiojo siela gali patekti į gyvųjų sapnus. Šamanistinių ritualų metu šamano siela keliauja į mirusiųjų pasaulį. Ten šamanas gali pagriebti ir grąžinti atgal mirštančio žmogaus sielą. Šamanavimas nėra išskirtinis vyrų vaidmuo. Hokaido ainiai šamanizmo ypatingai negarbina; ir šamanais dažniausiai būna moteris, kurios ainių visuomenėje turi žemesnį statusą už vyrus. Toks tikėjimas lėmė ainių elgesį su mirusių žmonių ir kitų, kurie turi sielas, kūnais. Tai lėmė sudėtingus laidotuvių papročius. Pavyzdžiui, meškos ceremonija ar atsargus elgesys su žuvies ašakomis. Be tinkamo elgesio su mirusiųjų kūnais jų sielos negali ramiai ilsėtis mirusiųjų pasaulyje, tad jos sukelia įvairias ligas, kad primintų apie netinkamą elgesį su jų buvusiais kūnais. Taigi šamanai vaidino svarbų vaidmenį nustatant ligas ir paskiriant gydimo būdą. Tik dievybės galėjo ir bausti, ir atlyginti.

Ainai mano gyvūnų dievybes esant žmonių pavidalo bei gyvenant visai taip pat kaip žmonės savo dieviškoje šalyje. Gyvūnų dievybės ainiams nešdamos dovanų mėsą ir kailius slepiasi. Tarp ainų dievybių paminėtinos šios: lokys, ugnis, lapė, pelėda, ruonis ir daugelis kitų gyvūnų. Kiekvieno jų svarba skiriasi priklausomai nuo regiono. Lokio ceremonija buvo viena labiausiai paplitusių. Ceremonijos paskirtis – specialių ritualų pagalba nusiųsti lokio sielą atgal į kalnus; ir ten atgimusi į lokį vėl grįžti su mėsos ir kailių dovanomis. Lokio ceremonija gali trukti apie dvejus metus. Lokio ceremonija derina religinius elementus su valgymo, gėrimo, šokio ir dainavimo džiaugsmais. Visi ceremonijos dalyviai dėvi geriausius drabužius bei papuošalus. Lokio ceremonija turi tiek religinę, tiek politinė, tiek ir ekonominę reikšmę. Ceremonijos šeimininkas dažniausiai – bendruomenės politinis lyderis. Lokio ceremonija buvo uždrausta japonų. Dėl žvejybos suvaržymų tapo sunku atlikti ir lašišų ceremoniją. Ceremonijų ar susitikimų metu ainai dainuodavo ir šokdavo. Šokama daugiausiai moterų, kurių šokiai lydimi ritmingo žiūrovų plojimo ir dainavimo (Ainų šokio pavyzdys).

Ainų žodinė tradicija, kuri būdavo perduodama iš lūpų į lūpas, buvo pirminis šaltinis apie dievybes bei elgesio su jomis nuorodos. Yra bent 27 vietiniai kalbinės tradicijos žanrai, kurie gali būti klasifikuojami į du tipus: eiliuotus (epinius ar lyrinius) dainuojamuosius arba giedojamuosius; pasakojamąją prozą. Mitiniai ir herojiniai epai yra ilgi ir sudėtingi. Kai kurie herojiniai epai turi apie 15 000 eilučių. Istorijos dažniausiai pasakojo apie lokį, lapę ir kitas gyvūnų dievybes. Ainų žodinės tradicijos pavyzdžiai: Yukar – pasakojimai apie herojus; Yaysama – moterų dainuojamos improvizacinės dainos apie išgyvenamas emocijas; Upopo – festivalinė moterų daina, dainuojama ratelyje mušant shintoko viršų ir t. t. Ainų drožyba, pynimas, siuvinėjimas bei muzika yra aukštos estetinės kokybės. Visa tai buvo jų kasdienio gyvenimo sudedamosios dalys, bet ne atskiros veiklos rūšys.

• 
  Ainiai ir nivchiai – 1862 metų graviūra.
• 
  Ainu medžiotojai (tarp 1800–1899 m.).
• 
  Lokio medžioklė (XIX a.).
• 
  Lokio aukojimas
• 
  Ainų grupės pasirodymas 2007-aisiais metais.
• 
  Tonkori – ainų muzikinis instrumentas
• 
  Sapporo Pirka Kotan – Saporo ainų kultūros skatinimo centras.

Ainai pradėjo organizuotis, siekdami apsaugoti savo kultūrą. Didžiausia organizacija buvo įsteigta Hokaide 1946 m. – Hokaido ainų asociacija. 1997 m. buvo išleistas Ainų kultūros apsaugos įstatymas, kuriuo mėginama išsaugoti jų kultūrinį palikimą. Kasmet vyksta ainų etniniai ir kultūriniai festivaliai. Organizuojami ainų kultūriniai pasirodymai užsienyje.

Ainai maisto ieškojo gamtoje: rinko gėrybes, medžiojo. Svarbiausiais ainų maistas buvo lašišų, elnių, lokių, lapių, triušių, ruonių ir kitų gyvūnų mėsa. Plačiai naudojo šerytę (vėliau pereita prie ryžių), įvairių žolių ir šaknų, kurių rasdavo miškuose. Ainų virtuvė panaši į Hokaido, tačiau naudojama daugiau česnako (laukinis česnakas – pukusa) ir imbiero. Maistas – rūkomas, verdamas, kepamas. Žalia mėsa (Sahimi) buvo vartojama retai. Virė sriubas su gyvūnų mėsa, pavyzdžiui, kam ohaw (mėsos sriuba), ir džiovinta žuvimi. Vaikai mėgo gaminti klevų ledo saldainius. Tarp žinomesnių maisto gaminių yra kitokamu – dešra pagardinta pukusa.

• 
  Laukinis česnakas, augantis Hokaido saloje
• 
  Šerytė – svarbi ainų naudota grūdinė kultūra

Vieni ainų rūbai buvo skirti kasdieniam dėvėjimui, o kiti – ceremonijoms. Tradiciniai rūbai buvo gaminami naudojant įvairias medžiagas: liepų ir kitų medžių žievė, dilgėlių pluoštas, lašišų, upėtakių, ruonių oda ir rudojo lokio kailis. Ainai kitų medžiagų rūbams gaudavo prekybos keliu. Batų gamybai naudojo lašišų ir elnių odą. Paminėtini šie ainų rūbai: Chikarkarpe („tai ką išsiuvinėjame“), ploni drabužiai – Kaparamip ir panašiai. Ainai mėgo savo rūbus dekoruoti spiraliniais motyvais. Platūs drabužiai buvo siuvinėjami rankomis. Kartais dėvėdavo ne vietinės kilmės rūbus. Ainai nebedėvi tradiciškai gamintų rūbų. Manoma, jog ainai nešiojo apatinius rūbus. Iki šiol ainų moterys dėvi apatinius rūbus (mour), kurie susideda iš vienos dalies ir yra užsivelkami per galvą.

• 
  Ainus 1843 metų piešinyje.
• 
  Ainu ceremonialinis rūbas
• 
  Ainų vyras maždaug 1880-aisiais metais
• 
  Ainų grupė maždaug tarp 1863 ir 1870 metų.
• 
  Hokaido salos žmonės apsirengę tradiciniais ainu rūbais (2003 m.).

Ainai dažniausiai apsigyvendavo palei pakrantes – kaimuose, kuriuos jie vadino kotan. Namus statė pakankamai arti vienas kito linijine paralele palei pakrantę. Jie daugiausiai statėsi keturkampius viršžeminius namus (7 metrų ilgio ir 5 metrų pločio), kurių priekinė dalis būdavo atsukta į kalnus (pagal ainų tikėjimą, ten gyvena jų dievybės). Namų statybai naudojo žoles (imperata cylindrica, bambukas), medžių žievę ir kitas augalinės kilmės medžiagas. Gyvenamieji namai turėjo tik vieną kambarį, kuris būdavo suskirstomas į sekcijas, kurios atlikdavo skirtingas funkcijas, pavyzdžiui, sandėliavimo. Namai turėdavo tris langus, kurių vienas buvo vadinamas rorun-puyar (tikėta, kad per čia ateidavo ir išeidavo dievybės). Židinys būdavo įrengiamas netoli išėjimo. Viešojo naudojimo pastatų, pavyzdžiui, užeigos namų ar šventyklų, nėra. Šalia namų buvo statomos išvietės, narvas lokio jaunikliui, žuvies ir augalų džiovyklos, altorius.

Sachalino ainai keisdavo savo gyvenamąją vietą sezoniškai. Vasaromis jie gyvendavo pakrantėse, o žiemai persikeldavo tolėliau į salą. Žiemai skirtose gyvenamosiose vietose jie statydavo pusiau požeminius duobinius namus. Kurilų ainai migruodavo dar dažniau. Hokaido ainai elgėsi kitaip: jų gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios palei žuvingas upes.

• 
  Ainų tradicinio namo raižinys apie 1887–1888 metus
• 
  Ainių būsto rekonstrukcija
• 
  Ainu tradicinio namo vidaus planas.
• 
  Hokaido salos ainu namo vidus
• 
  Kurilų salų ainų bustas – slėptuvė

Ainai ilgai buvo Japonijos visuomenės mažuma, kenčianti nuo išankstinių nusistatymų, diskriminacijos, ekonominio nuskurdimo. Pastaraisiais metai ainiai šiek tiek pagerino savo socialines ir politines pozicijas, pavyzdžiui, beveik nepriklausomai kontroliuodami Hokaido utari asociaciją.

1997 m. kovą Japonijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo ainai buvo pripažinti mažuma. Visgi įstatyme neminėta jokių ainų, kaip čiabuvių, teisių. Pagrindinės grėsmės jų kultūrai lieka ignoruojamos. Mažai apie ainus mokoma Japonijos mokyklose: japonų žinios dažnai apsiriboja turistams skirtais ainų kaimais, kuriuose vyksta „etniniai“ pasirodymai, parduodami komerciniai medžio raižiniai ir kt. Ainų diskriminacija japonų visuomenėje išlieka socialine problema. Nemažai ainų slepia savo kilmę. Ainų kalba kalba vos keli žmonės. Ainų tradicinė kultūra atsidūrė ant išnykimo slenksčio. 2019 m. Japonija pripažino ainus vietiniais Chokaido salos gyventojais, 2017 m. oficialiais duomenimis saloje gyveno 13000 ainų.^[2]

• Siddle, Richard. Encyclopedia of World Cultures (Volume V): East and Southeast Asia. New York: G. K. Hall and Company, 1993.

Vikiteka: Ainai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Ainu and Pacific Northwest Cultural Collaborations (facebook.com), anglų k.
• Ainu People Today – 7 Years after the Culture Promotion Law (hurights.or.jp), anglų k.
• Who are the Ainu people? (heritageofjapan.wordpress.com), anglų k.
• Ainu Artifacts
• Ainu Museum