Stasys Santvaras

Mokėsi Seredžiaus pradžios mokykloje, Vilniaus Ryto, Kauno Aušros ir Saulės gimnazijose. 1919 m. savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. 1922–1923 m. mokėsi karių brandos atestato kursuose, tarnavo intendantūroje, dirbo Eltoje.^[1]

1922–1923 m. lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune, buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius. 1924 m. išleido pirmąją knygelę „Saulėtekio maldos“, kurią su savo autografu padovanojo Maironiui. 1926–1927 m. mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje. 1927 m. gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko į Milaną. Studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Tuo pačiu buvo „Lietuvos aido“ korespondentas Italijoje. Studijas baigė 1932 m.

1932–1934 m. Valstybės operos teatro solistas. Scenoje sukūrė Senojo vaidilos, Sinodalo, Jurodivo ir kitus personažus.^[2] 1934 m. paskirtas dramaturgu Operos teatre. Nuo 1936 m. priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui. 1937 m. kaip savanoris gavo 14 ha žemės Palangos valsčiuje, Vilmiškėje, pasistatė namą. 1938 m. susituokė su Operos soliste Juze Augaityte, bet greitai išsiskyrė.^[3]

1940–1941 m. dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje. 1941 m. žiemą sovietų pasieniečiai sudegino Santvaro namą, stovėjusį prie pat Vokietijos užgrobto Klaipėdos krašto sienos. 1941 m. pavasarį kartu su kompozitoriumi Stasiu Šimkumi sovietinių komisarų apkaltintas sabotažu (operoje „Pagirėnai“ stigo raudonų vėliavų). 1941 m. rudenį paskirtas Kauno valstybinio dramos teatro direktoriumi, nuo 1943 m. spalio 9 d. Kauno Jaunimo teatro direktorius.

1944 m. liepos 13 d. kartu su žmona Elena Stase Valiukaite (santuoka įregistruota Kauno metrikacijos biure 1941 m. liepos 1 d.), penkių mėnesių sūneliu ir Stepo Zobarsko šeima patraukė per Jurbarką, Smalininkus, Tilžę į bombarduojamą Vokietiją. Apsistojo Schwarzwaldo slėnyje, Bühlertalio miestelyje, kur dirbo ginklų fabrike, tikėdamasis vėliausiai po pusmečio grįžti į namus. 1945 m. persikėlė į Tiubingeną, buvo vienas iš Lietuvių rašytojų draugijos atkūrimo iniciatorių, 1946–1950 m. pirmininkas. Organizavo rašytojų metraščio „Tremties metai“ leidimą.

1949 m. emigravo į JAV. Gavo darbą Harvardo universiteto studentų valgykloje. Nuo 1954 m. dirbo ligoninės sandėlyje, o žmona, buvusi Eltos darbuotoja, draudimo kompanijoje. Kartu su Antanu Gustaičiu pietiniame Bostone įsigijo namą. 1953–1954 m. Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretorius. 1991 m. palaidotas Bostono Naujosios Kalvarijos kapinėse. 2004 m. rugsėjo 28 d. urna su palaikais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.^[4]

Pirmieji S. Santvaro eilėraščiai išspausdinti 1921 m. rudenį dienraščio „Lietuva“ kultūriniame priede „Sekmoji diena“, kurį redagavo Faustas Kirša. Išleido eilėraščių rinkinius „Saulėtekio maldos“ (1924 m.), „Pakalnių debesys“ (1936 m.), „Giesmės apie saulę ir sielą“ (1939 m.), „Laivai palaužtom burėm“ (1945 m.), „Atidari langai“ (1959 m.), „Aukos taurė“ (1962 m.), „Dainos ir sapnai“ (1977 m.), „Rubajatai“ (1978 m.), „Buvimo pėdsakai“ (1983 m.), „Saulėlydžio sonetai“ (1990 m.); dramą „Saulytė“ (1923 m.), trilogiją „Minių mylimoji“ (1926 m.), buitines pjeses „Žvejai“ (1926 m., perrašyta 1941 m., past. 1942 m.), „Kaimynai“ (1944 m., past. 1943 m.).

Parašė komediją „Moterų santarvė“ (1943 m.), muzikinę dramą „Atlantida“ (1937–1938, 1983 m.). Pagal originalius S. Santvaro libretus sukurtos Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai“, „Kaimas prie dvaro“, Juliaus Gaidelio „Dana“, Vytauto Marijošiaus „Priesaika“, Jurgio Karnavičiaus „Eglė žalčių karalienė“, Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“.

Iš originalo kalbų į lietuvių kalbą išvertė Volfgango Amadėjaus Mocarto „Don Žuano“ ir „Figaro vedybų“, Bedržicho Smetanos „Parduotosios nuotakos“, Aleksandro Borodino „Kunigaikščio Igorio“, Džiuzepės Verdžio „Otelo“, „Traviatos“, „Rigoleto“, „Trubadūro“, Jules Massenet „Manon Lesko“, Džiakomo Pučinio, Šarlio Guno ir kitų kompozitorių operų libretus (iš viso apie 20). Solistų prašymu yra išvertęs arijų, romansų, dainų, kūrė tekstus dainoms. Vertė Aspazijos, Janio Rainio, Oskaro Milašiaus kūrybą.^[5]

• Pakalnių debesys (Antroji lyrikos knyga). - Sakalas, 1936. - 159 p.
• Laivai palaužtom burėm: ketvirtoji lyrikos knyga (iliustravo A. Vaičaitis). – Tübingen: Patria, 1945 (Reutlingen: Bardtenschlager’io sp.). – 172 p.
• Atidari langai: rinktinė lyrika (dail. Telesforas Valius). – Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1959. – 167 p.
• Aukos taurė: penktoji lyrikos knyga. – Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1962. – 152 p.
• Lyrika: eil. (sud. Vytautas Kazakevičius, dail. Vytautas Kazys Jonynas). – V.: Vaga, 1984. – 181 p.
• Saulėleidžio sonetai. – Cleveland (Ohio): Vilties l-kla, 1990 (Chicago (Ill.): M. Morkūno sp.). – 96 p.
• Dar ir dabar: eilėraščiai (sud. Robertas Keturakis). – K.: Rezistencinio paveldo archyvas „Atmintis“, 1994. – 22 p.
• Septyni miestai: eil. (sud. Mykolas Karčiauskas). – V.: Valst. leidybos centras, 1994. – 146 p.
• Raštai. – K.: Spindulys, 1996–1997.
• Atlantida. – K.: Spindulys, 1997. – 366 p. – ISBN 9986-811-48-1

Lietuvoje ir išeivijoje išleista 16 Stasio Santvaro knygų. Didelė rašytojo asmeninės bibliotekos dalis saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

1992 m. Kauno apskrities viešoji biblioteka ir Jurbarko raj. savivaldybė įkūrė S. Santvaro broliją. Tėviškėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Vaclovas Dubikaltis).^[6]

2002 m. Klausučių pagrindinei mokyklai suteiktas Stasio Santvaro vardas. 2002 m. Juozas Kundrotas išleido monografiją „Atsigręžęs į šviesą: Stasio Santvaro gyvenimo ir kūrybos atšvaitai“.^[7]

• Apie S. Santvarą Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.