Sistanas

 

Sistano regionas sutampa su Sistano baseinu, kuris yra dubuma Irano kalnyno centre, iš visų pusių apsupta kalnų. Tai – viena sausiausių pasaulio vietų, nuolat alinama dykumų.

Žemiausioje baseino vietoje kadaise buvo didelis Hamuno ežeras, į kurį suteka iš Pamyro kalnų, maitinamos tirpstančio sniego iš kalnų atitekančos didelės upės: Helmandas, Chašas, Harutas ir Farahas. Kadaise tai pelnė šiam kraštui pavadinimą „vandenų šalis“. Šio vandens dėka regione susiformavo tinkamos gyventi oazės, todėl kraštas klestėjo ir buvo svarbus senovės ir viduramžių Irano prekyboje. Šiuo metu dėl dykumėjimo ežeras yra susitraukęs ir išsiskirstęs į tris atskiros ežerus, kurie vadinami hamunais. Ypač sausringais metais šie ežerai visiškai išdžiūsta.

Regioną iš visų pusių supa nederlingos sritys, skiriančios jį nuo likusio pasaulio. Rytuose yra Registano dykuma, šiaurės rytuose Margo dykuma, šiaurėje – Chašo dykuma, pietuose – Čagajaus kalnai. Į vakarus nuo Sistano yra negyvenamos aukštikalnės, už kurių Dešte Luto dykuma.

Kadaise šiame krašte buvo daug gyvenviečių, ką liudija sunykę irigaciniai įrenginiai dykumose ir smėliu užpustyti miestai. Šiuo metu dvi svarbiausios gyvenvietės yra Zarandžas ir Zabolis.

Senovėje regionas buvo vadinamas Drangiana. Kuomet jį nukariavo iranėnų gentis sakai, jam prigijo pavadinimas Sakastanas. Islamo laikais pastarasis pavadinimas buvo supaprastintas ir tapo Sistanu. Iš senovės regione išlikęs priešistorinis miestas Šachri Suchtė, Achemenidų miestas Dahani Gholamanas bei Sasanidų miestas Ram Šahristanas.

650 m. arabų karvedys Abdala ibn Amiras užkariavo Kermano provinciją ir perėjęs dykumą bandė nukariauti Sistaną. Čia jis patyrė stiprų pasipriešinimą ir turėjo atsitraukti. Regionas prie Kalifato buvo prijungtas po kelių metų. Jo pagrindinis miestas ir naujai sukurtos provincijos sostinė buvo Zarandžas. Islamas buvo greitai diegiamas vietos gyventojų tarpe, vyko sparti arabizacija.

860 m., silpstant Abasidų valdžiai, Sistane įsitvirtino vietinė dinastija Safaridai, kurie buvo aktyvūs islamo propaguotojai, pasiryžę plėsti jį tolyn į rytus, pirmiausia į puštūnų žemes. Jiems valdant Sistane formavosi savita persiška vietos kultūra.

1002 m. regioną nukariavo Gaznevidai. Gyventojų pasipriešinimą jie numalšino išžudydami karius Zarandžo mečetėje. Tačiau Gaznevidams buvo sunku kontroliuoti šį atokų karaštą, ir 1029 m. čia susiformavo jiems pavaldi Nasridų dinastija (Safaridų giminės atšaka). Nasridai valdė savo emyratą, tačiau buvo priversti pripažinti didesnių imperijų valdžią. 1048 m. juos užvaldė Seldžiukai, 1162 – Guridai, 1212 – Chorezmšachai, o galiausiai – Mongolų imperija.

Mongolų imperiją padalinus Sistanas atiteko Ilchanatui. 1236 m. Safaridų giminės atšakos atstovas Šams al-Dinas pasiskelbė Sistano karaliumi ir taip įkūrė mongolams pavaldžią Mihrabanidų dinastiją. Mongolų valdžiai silpstant 1335 m. Mihrabanidai paskelbė nepriklausomybę, tačiau jau 1383 m. juos pajungė Timūras. 1507 m. Sistaną nukariavo Bucharos chanatas, bet jau 1510 m. jį pajungė Safavidų imperija. 1537 m. panaikinę Mihrabanidų dinastija, Safavidai kontroliavo Sistaną kaip savo provinciją.

XVIII a. stiprėjant rytiniams kaimynams puštūnams, Sistanas atsidūrė jų interesų sferoje. 1717-27 m. Sistaną valdė puštunų Hotakų dinastija, o nuo 1747 m. Duranio imperija. Savo interesų regione neatsisakė ir Iranas, dėl ko kilo nemažai konfliktų. Britų imperija kelis kartus nesėkmingai bandė padalinti regioną tarp dviejų valstybių. Galiausiai siena buvo nustatyta 1905 m. Šiuo sprendimu istorinis Sistano regionas buvo padalintas per pusę, ir ši situacija išlieka iki dabar.