Péter Medgyessy

P. Medješis gimė 1942 m. spalio 19 d. Budapešte, senoje Transilvanijos didikų šeimoje. Šeimos protėvis Miklošas Medješis de Medješas XVII a. dirbo kunigaikščio Gaboro Betleno raštininku. P. Medješio tėvas Bėla Medješis buvo Klužo generalinės asamblėjos protokolininkas iki pat Antrojo Vienos arbitražo, kuomet Vengrija iš Rumunijos karalystės perėmė Šiaurės Transilvanijos teritoriją. Tuomet šeima persikėlė į Budapeštą, kur Bėla dirbo Vidaus prekybos ministerijoje. P. Medješio motina Iboja Solga buvo vertėja.^[4]

P. Medješis studijavo teorinę ekonomiką Budapešto Korvino universitete (tuomet vadinosi Karlo Markso ekonomikos mokslų universitetu).^[5] Jis baigė studijas 1966 m. ir tuomet pradėjo doktorantūros studijas. Jis laisvai kalba prancūzų ir rumunų kalbomis, moka anglų ir rusų kalbas.^[5]

P. Medješis yra vedęs Katalin Čoplar ir iš ankstesnės santuokos turi dukrą bei sūnų, gimusius atitinkamai 1969 m. ir 1970 m. Jo įvaikinta dukra yra Anita Tornocki, Vengrijoje gerai žinoma laidų vedėja.^[6]

1966–1982 m. P. Medješis ėjo įvairias aukštas pareigas Finansų ministerijos departamentuose. 1982 m. jis tapo finansų ministro pavaduotoju, o 1986 m. – finansų ministru Diordio Lazaro vyriausybėje bei ėjo šias pareigas ir Karojo Groco administracijoje. Būdamas ministru, P. Medješis atliko svarbų vaidmenį rengiant dviejų pakopų bankų sistemą ir bankų reformą.^[4] 1987 m. gruodžio 16 d. jį pakeitė Miklošas Vilanis.

 

1987–1990 m. P. Medješis dirbo ministro pirmininko pavaduotoju ekonomikos reikalams K. Groco ir Miklošo Nėmetho kabinetuose. Vengrijos Nacionalinėje asamblėjoje jis pateikė naujos kapitalistinės mokesčių sistemos įstatymą. Be ministro pareigų, P. Medješis taip pat buvo išrinktas Vengrijos socialistinės darbininkų partijos centrinio komiteto nariu. 1989 m. spalį iširus valdančiajai komunistų partijai, jis neprisijungė prie naujai įkurtos organizacijos – Vengrijos socialistų partijos (MSZP).^[4]

Po komunizmo pabaigos Vengrijoje P. Medješis trumpam pasitraukė iš politikos. 1990–1996 m. jis buvo įvairių Vengrijos bankų, įskaitant „Paribas Bank Inc.“ ir Vengrijos investicijų ir plėtros banką, generalinis direktorius ir pirmininkas. 1994 m. Vengrijos vyriausybę perėmus Diulai Hornui, P. Medješis buvo paskirtas premjero patariamosios tarybos vadovu, o 1996 m. kovo mėn. grįžo į ankstesnes finansų ministro pareigas ir pakeitė Lajošą Bokrošą, kuris atsistatydino po prieštaringai vertinamo Bokrošo paketo. Pasibaigus kadencijai, jis tapo banko „Inter-Europa“ direktorių valdybos pirmininku, o 1998–2001 m. – draudimo bendrovės „Atlasz“ viceprezidentu. Jis taip pat 15 metų dėstė Finansų ir apskaitos koledže (dabar Budapešto verslo mokykla), be to, ėjo oficialias pareigas banke. Jis taip pat buvo Vengrijos ekonomikos asociacijos prezidentas.^[4]

1998 m. jis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus“ Komandoro kryžiumi su žvaigžde, o 2000 m. – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono kavalieriumi.

 

2001 m. birželio mėn. vykusiame septintajame partijos suvažiavime Vengrijos socialistų partija iškėlė jį kaip nepartinį kandidatą į ministrus pirmininkus po to, kai M. Nėmethas ir parlamento narys Sandoras Nadis atsisakė kandidatuoti. 2002 m. partija nedidele balsų persvara laimėjo rinkimus prieš „Fidesz“ ir tuometinį ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, o 2002 m. gegužės 27 d. Vengrijos parlamentas P. Medješį išrinko naujuoju Vengrijos ministru pirmininku.^[5]

 

Su „Fidesz“ susijęs laikraštis „Magyar Nemzet“ 2002 m. birželį atskleidė, kad P. Medješis iki 1989 m. dirbo kontržvalgybos pareigūnu kodiniu pavadinimu D-209 tuometinės Vidaus reikalų ministerijos III./II. skyriuje. Jis prisipažino buvęs slaptasis agentas ir teigė, kad vykdydamas savo pareigas siekė užtikrinti Vengrijos narystę Tarptautiniame valiutos fonde, o Tarybų Sąjunga tam priešinosi. Tokiomis aplinkybėmis tai sukėlė diskusijas visoje šalyje.^[7] Iš pradžių koalicijos partnerės Laisvųjų demokratų aljanso (SZDSZ) lyderiai pasisakė už P. Medješio atstatydinimą iš ministro pirmininko pareigų, tačiau socialistai juos įtikino leisti P. Medješiui likti poste. Atsakydamas į tai, 2002 m. liepos mėn. iš partijos pasitraukė vienas iš SZDSZ įkūrėjų Janošas Kišas, kuris teigė, kad SZDSZ sprendimas prieštarauja jo moralinėms vertybėms. Po šių įvykių Budapešte prasidėjo demonstracijos, kurių dalyviai reikalavo iš naujo suskaičiuoti parlamento rinkimų rezultatus.^[8]

 

Vienas iš pagrindinių MSZP rinkimų kampanijos pažadų buvo „Gerovės sistemos pokyčiai“. Jai įgyvendinti Medješio vyriausybė paskelbė 100 dienų veiksmų programą, pagal kurią valstybės tarnautojams 50 proc. buvo padidintas darbo užmokestis, o pensininkams skirta vienkartinė 19 000 forintų išmoka. Taip pat buvo padidintos akademinės stipendijos ir pensijos, kurios nesiekė minimalaus darbo užmokesčio dydžio. Šios priemonės šaliai kainavo 190 mlrd. forintų. Už įstatymo projektą taip pat balsavo „Fidesz“ ir Vengrijos demokratinio forumo parlamentarai. Tuo metu P. Medješio populiarumo reitingas buvo aukščiausias, todėl vyriausybė vėliau priėmė antrąją 100 dienų programą.^[9] Pasak vėlesnių kritikų, dėl šių dviejų programų valstybės biudžete susidarė 817 mlrd. forintų perteklinių išlaidų, o 2009 m. Valstybės kontrolės ataskaitoje teigiama, kad bendros metinės būsto subsidijų išlaidos išaugo nuo maždaug 50 mlrd. forintų (184,14 mln. eurų) per metus 2000 m. iki 255 mlrd. forintų (939,14 mln. eurų) 2005 m.^[10]

2003 m. balandžio 12 d., P. Medješiui vadovaujant ministrų kabinetui, buvo surengtas referendumas, kuriame buvo sprendžiama, ar Vengrija turėtų įstoti į Europos Sąjungą. Visos pagrindinės Vengrijos politinės partijos, profesinės sąjungos, verslo organizacijos, bažnyčios ir žiniasklaida pasisakė už Vengrijos narystę ES.^[11]

2004 m. pradžioje P. Medješis pasiūlė bendrą rinkimų sąrašą, kuriame Europos Parlamento rinkimuose dalyvautų visos parlamentinės partijos. Jo idėją atmetė SZDSZ ir visos opozicinės partijos,^[12] tačiau per keturių parlamentinių frakcijų vadovų susitikimą visos partijos susitarė dėl „nacionalinio minimumo“, apimančio partnerystę ir ryšius Europos organizacijose.^[13] 2004 m. kovo mėn. Europos Parlamentas P. Medješio pasiūlymą taip pat pavadino „antidemokratiniu“.^[14] 2004 m. liepą vykusiuose rinkimuose „Fidesz“ smarkiai pralaimėjo Vengrijos socialistų partijai. Vėliau P. Medješis palaipsniui prarado MSZP-SZDSZ aljanso paramą. MSZP pasklido kalbos, kad partija negalėtų laimėti kitų parlamento rinkimų su juo prieš Viktorą Orbaną, tuo tarpu Ferencas Diurčanis, kuris tuo metu jo vyriausybėje buvo sporto, jaunimo ir vaikų ministras, iškilo kaip galimas kandidatas į ministrus pirmininkus.

Prieš atsistatydindamas P. Medješis susipyko su SZDSZ, apkaltino juos dalyvavimu korupcijos bylose ir ketino atleisti iš pareigų SZDSZ deleguotą ekonomikos ministrą Ištvaną Čilagą. Reaguodama į tai, SZDSZ atšaukė savo paramą jam, po to jis pareiškė atsistatydinantis, kad išvengtų nepasitikėjimo parlamente. MSZP priėmė jo atsistatydinimą, kuris įsigaliojo rugpjūčio 25 d., ir pagal Vengrijos Konstituciją jis tapo „laikinai einančiu ministro pirmininko pareigas“ ateinančioms 30 dienų. Tuo tarpu jo įpėdinis Ferencas Diurčanis veikė jo vardu.^[15]

Kai kurie Budapešto spaudos atstovai tyčiojosi iš P. Medješio dėl tariamai silpnų retorinių gebėjimų. 2004 m. pasirodė knyga „Medgyessyizmusok“ (liet. Medješizmas, pagal analogiją su bušizmu).^[16]

 

Vykdydama 2002 m. rinkimų kampanijos šūkį „Gerovės sistemos pokyčiai“, P. Medješio vyriausybė 50 proc. padidino valstybės tarnautojų darbo užmokestį, padidino išmokas universitetų studentams ir pensininkams. Pensininkai taip pat gavo vienkartinį priedą prie pensijos. Ekonomistai kritikavo šį žingsnį, vadindami jį neatsakingu beveik 190 mlrd. forintų biudžeto lėšų švaistymu,^[9] ir iškėlė hipotezę, kad tai buvo padaryta tik siekiant padidinti administracijos populiarumą.^[17]

P. Medješio ministro pirmininko kadencijos metu buvo vykdomi politiniai išpuoliai prieš kai kuriuos nepriklausomus vyresniuosius valstybės tarnautojus, kuriuos paskyrė V. Orbano kabinetas. Vėliau teismų sprendimais nustatyta, kad Vengrijos energetikos tarnybos vadovas ir Vengrijos statistikos tarnybos pirmininkas iš pareigų buvo atleisti nekonstituciškai ir neteisėtai. Vengrijos finansų priežiūros institucijos vadovas buvo atleistas iš pareigų be jokio teisinio ginčo ir be jokio esminio pagrindo, susijusio su jo tarnybine veikla.^[18][19]

P. Medješis taip pat buvo vienas iš aštuonių laiško, kuriame buvo pritarta JAV pozicijai Irake, signatarų.^[20]

Po atsistatydinimo P. Medješis toliau dirbo parlamento nariu kaip keliaujantis ambasadorius, „siekdamas užtikrinti, kad Vengrija galėtų tapti sėkminga svarbiausių tarptautinių aljansų, įskaitant Europos Sąjungą, nare“.^[21] 2006 m. parlamento rinkimuose jis nebekandidatavo į parlamento narius.^[21] 2008 m. viduryje jis buvo atleistas F. Diurčanio iš keliaujančio ambasadoriaus pareigų, kuomet kai kuriuose savo interviu jis atvirai kritikavo vyriausybę.^[22]

2014 m. rugpjūčio 27 d., minint dešimtąsias atsistatydinimo metines, P. Medješis davė interviu leidiniui „Index“ ir pavadino F. Diurčanį „Trojos arkliu“ ir „išdaviku“.^[23] P. Medješio teigimu, jis buvo nušalintas iš ministro pirmininko pareigų po slapto MSZP ir SZDSZ lyderių Laslo Kovačo, Ildiko Lendvai, Katalin Sili ir Gaboro Kuncės susitarimo. Jis taip pat sakė, kad vėl įgyvendins 100 dienų veiksmų programą, tačiau apgailestavo, kad prieš 2002 m. rinkimus neatskleidė savo agentūros D-209 praeities.^[23]

1998 m. P. Medješis buvo apdovanotas Vengrijos ordino „Už nuopelnus“ Komandoro kryžiumi su žvaigžde, o 2000 m. – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono kavalieriumi. 2002 m. jis buvo apdovanotas Belgijos Karūnos ordino Didžiuoju kryžiumi, Japonijos Tekančios saulės ordino aukso ir sidabro žvaigžde, o 2003 m. – Čilės ordino „Už nuopelnus“ Didžiuoju kryžiumi ir Norvegijos karališkuoju Šventojo Olavo ordinu. 2004 m. jis tapo Prancūzijos Garbės legiono didžiuoju karininku ir buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu „Už nuopelnus“.^[24]