Nobelio fizikos premija

Alfredas Nobelis savo paskutine valia ir testamentu pareiškė, kad jo turtas turėtų būti panaudotas sukuriant apdovanojimų seriją tiems, kurie teikia „didžiausią naudą žmonijai“ fizikos, chemijos, taikos, fiziologijos ir medicinos bei literatūros srityse.^[3] Nors Nobelis per savo gyvenimą parašė keletą testamentų, paskutinis parašytas likus metams iki jo mirties, o pasirašytas 1895 m. lapkričio 27 d. Švedijos ir Norvegijos klube, Paryžiuje.^[4][5] Nobelis testamentu paliko 94% viso savo turto – 31 mln. Švedijos kronų (2,9 mln. USD arba 2,7 mln. EUR, 2023 m.), penkių Nobelio premijų įsteigimui.^[6] Kadangi testamentą lydėjo didelis skepticizmas, Stortingas (Norvegijos parlamentas) jį patvirtino tik 1897 m. balandžio 26 d.^[7][8] Testamento vykdytojai buvo Nobelio fondo, skirto rūpintis Nobelio turtais ir premijų organizavimu, įkūrėjai – Ragnar Sohlman ir Rudolf Lilljequist.

Patvirtinus testamentą netrukus buvo paskirti Norvegijos Nobelio komiteto nariai, kurie skirtų Taikos premiją. Kitos apdovanojimus teikiančios organizacijos buvo: birželio 7 d. Karolio institutas, birželio 9 d. Švedijos akademija ir birželio 11 d. Švedijos karališkoji mokslų akademija.^[9][10] Tada Nobelio fondas nustatė premijų skyrimo gaires, o 1900 m. karalius Oskaras II paskelbė naujai sukurtus Nobelio fondo įstatus.^[8][11] Pagal Nobelio valią Švedijos karališkoji mokslų akademija skirs fizikos premiją.^[11]

 

Daugiausiai gali būti atrinkti trys Nobelio fizikos premijos laureatai ir du skirtingi darbai.^[12] Palyginti su kitomis Nobelio premijomis, fizikos premijos skyrimo ir atrankos procesas ilgas ir griežtas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl bėgant metams šios premijos svarba išaugo ir ji tapo svarbiausiu fizikos srities apdovanojimu.^[13]

Nobelio fizikos premijos laureatus atrenka Nobelio fizikos komitetas – vienas iš penkių Nobelio komitetų, kurį sudaro penki išrinkti Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariai. Per pirmąjį etapą, kuris prasideda rugsėjį, grupei žmonių – maždaug 3000 atrinktų universiteto profesorių, Nobelio fizikos ir chemijos premijos laureatų ir kitiems, išsiunčiamos konfidencialios nominavimo formos. Užpildytos formos turi būti pateiktos Nobelio komitetui iki kitų metų sausio 31 d. Ekspertai kruopščiai tiria ir aptaria nominantus, jų skaičius susiaurina iki maždaug penkiolikos pavardžių. Ataskaitą su rekomendacijomis dėl galutinių kandidatų komisija pateikia Akademijai, kuri Fizikos klasėje toliau svarstoma. Tada Akademija balsų dauguma atlieka galutinę fizikos laureatų atranką.^[14]

 

Nominantų vardai niekada viešai neskelbiami ir nepasakoma, kad jie buvo svarstomi dėl premijos. Kandidatų įrašai užantspauduojami penkiasdešimčiai metų.^[15] Nors nominavimas po mirties neleidžiamas, apdovanojimai gali būti skiriami, jei asmuo mirė per kelis mėnesius nuo komiteto sprendimo (paprastai spalį) iki ceremonijos gruodžio mėnesį. Iki 1974 m. buvo leidžiama teikti apdovanojimus po mirties, jei kandidatas mirė po to, kai buvo paskirtas.^[16]

Nobelio fizikos premijos skyrimo taisyklės reikalauja, kad pripažintų pasiekimų svarba būtų „patikrinta laiko“. Praktikoje tai reiškia, jog laikotarpis nuo atradimo iki apdovanojimo paprastai yra apie 20 metų ir gali būti daug ilgesnis. Pavyzdžiui, pusė 1983 m. Nobelio fizikos premijos buvo skirta Subrahmanjanui Čandrašekharui už darbus žvaigždžių struktūros ir evoliucijos srityje, atliktus praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Šios patikrintos pagal laiką taisyklės trūkumas – ne visi mokslininkai gyvena pakankamai ilgai, kad jų darbas būtų pripažintas. Kai kuriems svarbiems moksliniams atradimams niekada neskiriama premija, nes atradėjai jau mirė, kol įvertinamas jų darbo poveikis.^[17][18]

Nobelio fizikos premijos laureatas apdovanojamas aukso medaliu, diplomu su citata ir pinigų suma.^[19]

Nobelio fizikos premijos medalis identiškas Nobelio chemijos premijos medaliui.^[20][21] Medalių reversuose pavaizduota iš debesų išnyranti gamtos deivė Izidės pavidalu su gausybės ragu. Šalia esantis „mokslų genijus“ laiko deivės „šaltą ir griežtą veidą“ dengiantį šydą.^[21] Medalio dizainą sukūrė Erik Lindberg, o gamina Eskilstiunoje esanti „Svenska Medalj“ kalykla.^[21] Ant medalio užrašyta „Inventas vitam iuvat excoluisse per artes“ („Gerinti (žmogaus) gyvenimą per atrastus menus naudinga“), tai teksto „inventas aut qui vitam excoluere per artes“ adaptacija iš romėnų poeto Vergilijaus poemos „Eneida“ (6 knyga 663 eilutė).^[22] Lentelėje po skaičiais įrašytas laureato vardas. Reverse įrašytas tekstas "REG. ACAD. SCIENT. SUEC." reiškia Švedijos karališkąją mokslų akademiją.^[21]

 

Diplomai Nobelio premijos laureatams įteikiami tiesiai iš Švedijos karaliaus rankų. Laureatui kiekvienas diplomas unikalus, sukurtas skiriančių institucijų.^[23] Diplome yra paveikslėlis su laureato pavarde ir citata, paaiškinanti jų pasiekimus.^[23]

Apdovanojimų ceremonijos metu laureatui įteikiamas dokumentas, nurodantis premijos sumą. Piniginės premijos suma kiekvienais metais gali skirtis, priklausomai nuo Nobelio fondo finansavimo. Pavyzdžiui, 2009 m. iš viso buvo skirta 10 mln. Švedijos kronų (SEK) (1,4 mln. JAV dolerių),^[24] tačiau 2012 m., po Didžiosios recesijos, suma buvo 8 mln. SEK arba 1,1 mln. JAV dolerių.^[25] Jei tam tikra kategorija turi du laureatus, premijos dotacija dalijama į dvi lygias dalis, tačiau jei laureatų trys, skyrimo komisija gali nuspręsti padalyti dotaciją po lygiai arba skirti pusę vienam gavėjui ir po ketvirtadalį likusiems dviem.^{[26][27][28][29]}

Komitetas ir institucija, atliekanti ceremonijos atrankos komisijos funkciją, įprastai laureatų vardus paskelbia pirmąją spalio savaitę. Premija įteikiama kasmet Stokholmo koncertų salėje gruodžio 10 d., Nobelio mirties metinių proga, vykstančiose formaliose ceremonijose. Laureatams įteikiamas diplomas, medalis, piniginės premijos dydį patvirtinantis dokumentas.^[30]

Vikiteka: Nobelio fizikos premija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• "All Nobel Laureates in Physics" (anglų kalba)
• "The Nobel Prize Award Ceremonies and Banquets" (anglų kalba)
• "The Nobel Prize in Physics" (anglų kalba)