Muiskai
| Andų tolimosios šiaurės kultūra: Muiscas | |
|---|---|
| |
| Šalis | Kolumbija |
| Tautos | čibčai |
| Laikotarpis | IX-XVI a. |
| Valstybės | Hunca ir Bacatá |
| |
Muiskai (isp. Muiscas) – indėnų tauta, gyvenusi dabartinės Kolumbijos teritorijoje. Buvo įkūrę dvi Muiskų konfederacijas – hunkus ir bakatus. Tauta kalbėjo čibčų kalba.
1537 metais, pirmojo susitikimo su europiečiais – ispanais – metu, muiskų populiacija siekė penkis milijonus.
Vertėsi žemės ūkiu: augino kukurūzus, bulves, medvilnę. Tarp kitų amatų, buvo išvystyta auksadirbystė, keramika, juvelyrika.
Čibčų tautos
redaguotiBendrąja prasme čibčais vadinamos įvairios tautos, kalbančios čibčų šeimos kalbomis. Jos paplitusios Kolumbijoje, Panamoje, Kosta Rikoje, Nikaragvoje, Hondūre.
Verčiasi lydimine, vietomis ariamąja ir terasine žemdirbyste (augina kukurūzus, pupeles, šakniagumbius, persikines palmes), taip pat žvejyba, medžiokle, rankiojimu, vidurio ir pietų Kolumbijoje laiko jūrų kiaulytes. Išvystę amatus, prekybą.
Čibčų tautos išvysčiusios religinę-mitologinę sistemą, turi kunigijos luomą, visuomeninį susisluoksniavimą.
Pagrindinės čibčų tautos: talamankai – kabekarai, bribriai, terabai; pastai – kajapai, koaikerai, koloradai; taip pat gvaimiai, kunai, aruakai, tunebai, bariai, guatusai, borukai, sumai, ramai, miskitai, guambijai, paesai.[1]
Šaltiniai
redaguoti| Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |